Ką valgyti už svarą. Ir kaip nepykti.

Gerai, kad veganiškai maitintis [gali būti] daug pigiau negu visavalgiškai, tad užsicarbinti galima pakankamai lengvai net ir už svarą (mano iššūkis labdarai, pamenat?). Problema ta, kad, net ir pavalgiusi, vis tiek jaučiau, kad kažko trūksta. Liūdna, kad daržovės ir vaisiai brangūs - o tokie sveiki. Neįgalėjau įpirkti jokių sėklų, aliejaus ar riešutų. Ką jau kalbėti apie visokius supermaistus ir supergėrimus. Ir šokoladukus!

Pusryčiams kasdien avižos, pietums-vakarienei spagečiai, ryžiai, bulvės arba kokia nors sriuba-buza. Dar buvo konservuotų pomidorų, avinžirnių, baked beans, pakelis pigiausių šaldytų daržovių. Vieną dieną kažkaip pasisekė ir papigiai gavau kelis bananus ir dvi paprikas. Kažkiek žalumynų nuvogiau iš savo daržo [bet šiek tiek atskaičiavau pinigų, kaip ir už prieskonius/druską], naudojau dilgėles ir meškinius česnakus. Kepiau duoną ir čiapati. Kadangi turėjau daug miltų, gaminau seitaną (žiauriai lengva, beje, tik skonio trūko). Užkandžiams tryniau bananą su šiek tiek razinų ir kepiau avižinius batonėlius (su pagerinimais gal ir nieko būtų). Vieną kartą gėriau melisų arbatos iš daržo, kai turėjom svečių (aš jiems gražiai papjausčiau batonėlių į keturias puses pasivaišinimui, nors ir labai buvo gaila). Netyčia darbe gurkštelėjau vaisių kokteilio (nes jį pagaminus liko šlakelis ir nenorėdama išpilti, net nesusimąsčiau ir paragavau), bet šiaip daugiau neklydau.
Ir pykau. Jau pačią pirmą dieną pradėjau pykti, supratusi, kad bus sunku ir kad čia viskas, ką galėsiu sau leisti valgyti. Gėdijausi (nors dabar gėda prisipažinti - ko gi čia gėdytis nepritekliaus), pusvalandį vaikščiodama su tuščiu krepšeliu po prekybcentrį, ieškodama pigesnių prekių ir pykau (ar liūdau), kad nieko negaliu įpirkti. Kelis kartus apėjusi lentynas grįždavau prie nukainotų prekių: o gal dar ką pridėjo? Ar gerai bus, jei nusipirksiu tik vieną pomidorų skardinę už 29 centus? Nes kitoj parduotuvėj jie 33... Bet užtat ten avižos pigesnės.
Buvau alkana, irzau, kad negaliu nusipirkti sausainio už pusantro svaro, kad negaliu šokolado valgyti ar net arbatos išgerti. Svėriau avižas kasdienai. Normavau spagečius. Valgydama vakarienę iš anksto pykau, kad negaliu suvalgyti daugiau, nes tada neliks pietums. Dar kad būtų rimčiau, net jokių papildų nevartojau, nors čia gal dar ir tingėjau. Žodžiu, niekam nerekomenduoju [jeigu tik yra galimybių taip negyventi]. Ypač kad tai buvo pačios prasčiausios kokybės maistas: balti ryžiai, balti spagečiai, konservai, būtinybės brand'o produktai, pigesni net už įprastinius keliais centais. Įsivaizduokit, jeigu kas taip maitinasi, bet valgo [pačius pigiausius] gyvūninius produktus - kokį siaubingą gyvenimą tas gyvūnas turbūt apturėjo, dar siaubingesnį negu įprastai...
Nesiskundžiu, beje. Neturiu teisės. O pykti vis tiek pykstu, bet ne dėl savęs, o dėl tų, kurie neturi pasirinkimo.
Ačiū tiems, kas paaukojo [o susimąstyti šia tema galėtume visi]. Labai džiaugiuosi, kad surinkome virš £900 savo fundraiseryje, tai tiesiog nuostabu... Sveikinimai laimėjusiems prizus, su visais jau susisiekta :)

Visi keliai veda kažkur

Arba į Romą.

Visai nesunku veganiškai ten [net oro uoste buvo pažymėtas veganiškas kruasanas]. Va tik gaila, nepavyko veganiško sūrio "laboratorijos" aplankyti. Ir sunkiau gražiai nufotografuoti!

O po kelionių reikia tęsti darbus. Tad jeigu norėtumėte mane palaikyti mano vieno svaro iššūkyje kitą savaitę, būčiau labai dėkinga už aukas mano puslapyje Child.org. Esantys Lietuvoje paaukoję galite laimėti HeadSpace meditacijos aplikaciją visam gyvenimui arba 1 iš 3 Babbel kalbų (1 metų trukmės) mokymosi aplikacijų. O jei esate Anglijoje, žiūrėkite prizus žemiau!

---

After my trip to Rome, getting back to work. Please consider sponsoring me for my £1 a day challenge for Child.org next week, I would really appreciate it. You could be entered into a special raffle and win great prizes! Check out my fundraising page.

I’m so grateful to all our sponsors!

Our local (Gloucestershire) prizes for the raffle are kindly donated by:

Cirencester Leisure Centre – Family swim voucher

Pizza Express – £30 voucher

Poco Culina – £15 dinner voucher and a Moroccan spice box

Steamer Trading Cookshop – a Set of Cocktail glasses

Nutrition Centre – “Dr. Hauschka” kit and “Pacifica” gift set

Waterstones – a selection of books

Seasalt – A small goody bag

UK mainland prizes are donated by:

Riverford – a large veg box

WildFoodUK – £70 voucher for foraging courses

International prizes generously donated by:

Headspace app – lifetime subscription (worth over $400!)

Babbel language learning app – 3 x 12 month subscriptions

Sunku sugrįžti vėl ir vėl

Aš vis bandau rašyti, bet vis gyvenimas nutinka, kaip kad sako anglai. Ar kas ten kito nutinka, nepamenu. Bet nereiškia, kad pasiduodu. Kaip kad nepasiduodu ir gamindama. Tik gal gaminimas pasikeitė: dabar aš madingai - sveikai noriu maitintis (kad ir nedaug liepos pumpurų suvalgiau šiemet). Žinoma, visi mes nuklystam [kai kada net ir puikiai suvokdami, kad būtent tai ir darom - pasirenkam nuklysti].

O šiandien, galvoju, pasidalinsiu savo planuojamu projektu. Balandžio mėnesį savaitę bandysiu pragyventi (pravalgyti) už vieną svarą per dieną, nes būtent tik tokią (ar mažesnę) sumą sau gali leisti virš milijardo žmonių pasaulyje. Žinant mano meilę maistui ir gaminimui, bus sunku. Bet jei norėtumėt parodyti savo paramą, galėsite paaukoti labdaros organizacijai child.org, kuri rūpinasi vaikais Ganoje ir Kenijoje - jų sveikata, maistu, vandeniu, išsilavinimu ir apsauga. 

---

I keep trying to write. But life happens. Or crap happens? But it doesn't mean I give up. And I haven't given up cooking. Although my cooking might have changed: now I try to be fashionable and eat healthy (I must admit I haven't eaten many tilia buds this year). But we all stray, sometimes even being perfectly aware that we're doing it, or even choosing it. 

Today I'd like to introduce you to a new project - a challenge that I'll be doing this April. I'll be living off (eating for) £1 a day for a week, hoping to raise awareness of more than a billion people in the world that have to live below this line. Knowing my love for food and cooking, it won't be easy. If you'd like to show some support, you'll be able to donate to a charity child.org that looks after children in Ghana and Kenya - their health, food, water, education and protection.

---

O čia šiaip. Užaugintas. Ir jau suvalgytas.

Atrandant vegan

Seniai seniai, kai veganų Lietuvoje reikėjo apgraibomis ieškoti (ar su žiburiu), ir kai jie bendravo tik paprastučiame hardcore forume kartu su kitais, net nežinau, kaip čia neįžeidžiančiai pasakyti, frykais, manyje irgi ėmė gimti veg-iškos mintys [skaitydavau jų žinutes kramsnodama kalafioro ir pomidorų salotas, iš pradžių nelabai sugalvodavau ką daugiau valgyti]. Liūdniausia buvo tai, kad nieko daugiau nepažinojau, kas mąstytų panašiai, o ir informacija lietuvių kalba dar tik pradėjo rastis.

Bet, manau, po gyvūnųteisės.lt visko tik daugėjo ir daugėjo, gausėjo ir pati "bendruomenė". Ir Lietuvoje dabar tiek daug pakaitalų, tiek kavinių, tiek blogų, tiek feisbuko grupių, tiek informacijos, tiek ir gyvų susitikimų, akcijų ir t.t. Aš dėl to žiauriai džiaugiuosi. Bet ir stebiuosi, kiek nedaug mes vieni iš kitų pasimokom. Kalbu apie B12, D, geležį, cinką, jodą, kalorijas, baltymus, omega 3 ir kitokius elementus, beviltiškus ginčus su visokio plauko medžiotojais ir mėsiatarais, pykčius dėl medaus, sojos, margarino ar dėl to, kaip maitinti gyvūnus ir ar išvis juos laikyti, nesutarimus dėl žalio maisto, sveiko maisto, natūralumo, padėvėtų odinių batų ar ko tik nori... Kasmet matau tą patį per tą patį, tik iš kitų žmonių profilių. Na, turbūt daugiau informacijos, daugiau ir dezinformacijos; daugiau mūsų, daugiau ir nuomonių, (+ir aš ne kitokia). O internetas klaidus. Bet gerai, aukim, aukim. [Ir net nežinau, ar galiu sakyti "mes"].

O šiaip tai šiandien dalinuosi saulėgrąžų krekeriais. Žinau, nuotrauka nelabai kokia, bet patys kepinėliai buvo labai populiarūs. Receptą beveik šitą naudojau (pirmą sykį juos dariau su baltomis aguonomis ir migdolais, kurie liko nuo pieno darymo ir dar čija sėklomis).

Gaminau iš saulėgrąžų (apie 300 g), tapijokos miltų (apie 70 g) - manau, tiktų ir bulvių ar kitoks krakmolas, linų sėmenų (pora šaukštų), šaukštelio kepimo miltelių, vandens, druskos, alyvuogių aliejaus. Sumaliau saulėgrąžas ir sėmenis, sumaišiau su miltais ir kepimo milteliais, druska, pyliau vandens, kad susilipdytų tešlinė masė, šlakelį aliejaus, kad mažiau liptų.

Tuomet galima kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų, bet aš tą masę tiesiog rankomis išlyginau į maždaug 5 mm storio blyną (rankas vis pašlapindama, kad neliptų). Vėliau dar užbarsčiau tokio izraelietiško prieskonio (manau, jis vadinasi Za'atar), kurį panelė A. atsiuntė mums kartu su kitais sunkiais produktais (išdykusi ji) ir palyginau su kočėlu. Supjausčiau į krekerius-sausainėlius. Kepiau apie 180 laipsnių karštumo orkaitėje maždaug pusvalandį (dar juos apverčiau vidury kepimo). Turbūt būtų galima daryti juos žalius, nedėti cheminių kepimo miltelių (red face), krakmolo, bet daugiau sėmenų ir džiovinti žemoje temperatūroje, bet mano orkaitė (ir kantrybė) tam nelabai tinkama. Kuo ilgiau pakepa ir kuo plonesni, tuo traškesni.

Jogurtai jogurtai...

Man taip keista, kad kai kurie žmonės 'have it all figured out". Jie viską žino, niekas jų nestebina, o jei kas su jais nesutinka, tie jų prieštarautojai, švelniai tariant, kvaili ir jiems praplautos smegenys. Ir tada ramu taip ant dūšios, nes viskas aišku, paprasta, sudėliota į staltėlyčius. Ir kažkuo abejoti, kažko nežinoti, jų nuomone, yra silpnybės ženklas, nes apie viską reikia turėti savo nuomonę (geriausia - jų nuomonę). Gal ir taip. Bet man tai keista.

Na, bet aš ne vien tik stebiuosi žmonių nusistatymais. Štai jau trečią kartą bandžiau gaminti migdolų jogurtą. Pirmus du kartus dariau dar dirbdama pas žaliamaisčius džiovintuve su Vega kapsulėmis. Kažkodėl tuomet nei su sojos pienu, nei (tuo labiau) su migdolų man niekas nepavyko, todėl nustojau bandžiusi. Visai neseniai vėl nusprendžiau pasigaminti sojų jogurtą, ir jis puikiai pavyko. Labai džiaugiausi. O štai vakar žiūrinėjau youtube ir radau kelis video, kur žmonės gaminosi migdolų pieno jogurtą. Taigi, išbandžiau ir aš. 

Pirmiausiai pasigaminau migdolų pieną su savo kieta sulčiaspaude - tokį tirštą, koncentruotą. Į jį įmaišiau truputį saldiklio ir Viridian probiotiko miltelių. Tuo pat metu pašildžiau savo termoso vidų su verdančiu vandeniu, jį išpyliau ir dar į karštą supyliau migdolų pieno masę. Uždariau ir palikau per naktį, po to dėjau į šaldytuvą kelioms valandoms, o paskui dar leidau nuvarvėti per marlę/riešutų pieno maišelį. Skonis labiau migdolinis negu jogurtinis, bet jaučiasi, kad fermentuotas produktas. Konsistencija skystesnė nei jogurto, bet daug tirštesnė nei pieno. Su uogomis visai skanu. Prisipažinsiu - nesu tikra, kokių ten bakterijų priaugo, bet tikiuosi, daugiau gerų nei blogų :) Su namie gamintu sojų pienu termose irgi išėjo geras jogurtas - išeitis neturintiems jogurto gaminimo įrenginių ar džiovintuvų (temperatūrai palaikyti).

O dar trumpai apie saldiklį - kadangi bakterijos minta cukrumi (pvz. piene natūraliai esančia laktoze), nusprendžiau duoti joms maisto ir dėjau palmyra jaggery - kažkas panašaus į kokosų žiedų cukrų, tik truputį kitos maistinės medžiagos. Įdomu tai, kad jie savo produkte randa vitamino B12, nors ir labai nedaug.

Live and let live

Kale crisps - lapinio kopūsto traškučiai? Parduotuvėse žiauriai brangūs, o Lietuvoje gal nelabai ir yra pirkti? Bet juos labai lengva pasigaminti. Lapinius garbanotus kopūstus nuplauti, nuplėšti nuo kotelių, nusausinti, sumaišyti su pagardais ir į orkaitę - žinoma, kuo žemesnė temperatūra, tuo geriau, bet tuo ilgiau ir užtruks (aš kepiau apie pusvalandį 100 laipsnių karštume, nors galima ir trumpiau aukštesnėje temperatūroje - tik reikia prižiūrėti, kad nepridegtų).

O pagardas gali būti bet kas - kai pirmą kartą atradau šiuos traškius, naudojau tiesiog druską ir alyvuogių aliejų. Vėliau bandžiau su įvairiais prieskoniais. Skanu su riešutų/sėklų sviestu, trupučiu citrinos, druskos arba su sumaltais anakardžiais. Neseniai sumaišiau tiesiog su humusu ir buvo labai skanu. Šįkart - su tahini, lašeliu obuolių acto (nes pasibaigė citrinos) ir sojų padažu. Reikia tik gerai įmasažuoti (man labiausiai patinkanti dalis, mmm...)

Kai bandžiau šeimynykščius įkalbėti, kad išbandytų (mat prieš tai įkalbėjau auginti šiuos kopūstus), mamai visai patiko ir netgi pati pagaminusi į darbą nešė pavaišinti. O močiutė sakė, kad skonis kaip samanų. Na, nežinau :) Mums einasi labai greitai, paskui net nuotraukai neužtenka. Manau, jų nusipirkti galima turguose, nes dabar gi pats derlius (mūsiškius kažkaip kirmėlaitės apgraužė, tai skylėti traškučiai būtų).

Juk kopūstai ir apskritai lapinės daržovės taip sveika - kad ir ne žali, bet šitie kopūsto traškučiai daug naudingiau negu jokių žalumynų.

--
Pastebėjau tokią tendenciją feisbuke, internetinėje ir realioje veganų aplinkoje - veganai užpykę ant sveikuolių. "Jau užkniso visokie žaliavalgiai, aiškinantys, kad tas nesveika, tas kenkia, koks tu veganas, jei tokius dalykus valgai ir t.t. Aš noriu veganiškų sūrių, spurgų ir kepsnelių ir neaiškinkit jūs man, ką valgyt, čia mano pasirinkimas" ar kažkas panašaus. Sutinku, kai kurie žmonės nesugeba atskirti veganizmo nuo sveikos mitybos - nes tai gali būti (ir yra) labai skirtingi dalykai. Ir dauguma veganų taip gyvena dėl etinių priežasčių (čiur aš), ne sveikatos. Taigi taip, pykim, ir valgykim, ką norim.

Kita vertus, man, kuriai rūpi veganizmo "prestižas", norėtųsi, kad veganai būtų sveiki - pavyzdys, kad galima gyventi ir taip, ir kad tai net daug sveikiau nei įprasta mityba. Mes esam po visuomenės didinamuoju stiklu. Kaip dažnai juokauju, jei patekčiau į avariją, daugelis vis tiek sakytų: na taip, nes veganė buvo. Kai stengiesi būti kitoks, ir jei nori, kad kiti apie tai susimąstytų, turėtum pasitempti. Na, nebent tau rūpi tik tavo pasirinkimas ir tau visiškai vienodai, ar dar kas nors pasirinks tokį kelią. Tuomet taip, pykim ir valgykim, ką norim.

Kol jauni, dauguma mes maždaug sveiki. Bet kažkada ateis sąskaitos už spurgas ir kepsnelius. Ir tuomet gal net patys susimąstysim - o gal tikrai veganizmas kaltas? (žinau veganų, kurie pradėjo valgyti mėsą po kelerių metų, nes susirgo, blogai jautėsi, nes kažko trūko ir t.t.) Na, bet aš pati neseniai skaitydavau e-priedų sąrašus ir ieškodavau, kad nebūtų gyvulinės kilmės ingredientų - visus kitus tiesiog praleisdavau. Ar tikrai vien dėl to, kad veganiškas, reiškia, kad mums reikia tai valgyti? Manau, dažnai mes matome tik vieną problemą, o ne visą vaizdą - prieš kitas problemas tiesiog užsimerkiame. Viskas svarbu, atsimerkime. Arba ne, pykim ir valgykim, ką norim.

Ir aš manau, kad nesvarbu, kas paskatino žmogų tapti veganu - ar beveik veganu - mada, sveikata, ekologija, meilė konkrečiam veganui, gyvūnai... Jeigu tai nors kažkiek sumažina gyvūnų kančias - tai jau pasiekimas. Kam mums reikia taip susiskaldyti?
--
O čia - keletas saldžių akimirkų iš Madeiros...

Ne viskas sūris, kas sūriu blizga

Kepėm picą. Na, "picą", nes man kelissyk [visavalgiai] yra paaiškinę, kad tai ne pica, o jos pakaitalas, mat tikrieji patiekalai tam ir turi pavadinimus, kad žinotum jų ingredientus (na, tuos gyvūniškus). Nors mano draugė italė sakė, kad tikroji pica buvo vargdienių valgis - duonos paplotėlis su pomidorais ir trupučiu alyvuogių aliejaus, ir tik kai žmonės praturtėjo, pradėjo dėti mėsą, sūrį ir kątikne. Mokslinių straipsnių ta tema neskaičiau, bet ir ginčytis neketinu.

Na, mūsiškė irgi ne tokia. Pagrindą gaminau iš 3/4 speltos ir 1/4 ruginių miltų, o ant viršaus sukrovėm [iš savo daržo] pomidorų padažą, pakepintą svogūną, brokolio žiedelius, ankštines pupeles, česnaką, dar įėjo [pirktiniai] baklažanai, paprikos, keli veganiškos dešrelės gabaliukai ir veganiškas sūris [čia tie kabutėse]. Patiekėm su salotomis - pomidorai, agurkai, salotų lapai, bazilikai, gražgarstės, barborytės (! angl. landcress), kiaulpienių lapeliai, kelios alyvuogės, svogūnėliai (angl. shallots).

"- Mmm, nuotrauką? - Neee... -Reikia gi, taip skaniai atrodo. - Na gerai, bet greitai tik."

Sūris turbūt buvo vienintelis produktas, kurio labai ilgėjausi, pradėjusi maitintis veganiškai. Dabar... nežinau, nejaučiu tokio didelio poreikio, tik visuomet įdomu išbandyti, kai randu naują produktą. O šįkart teko net ir labai pabandyti, nes gavau turbūt šešis pakelius nemokamai (užtat besibaigiančio galiojimo), tad turėjau pabūti kūrybiška. Ir visai neblogas sūris, vienas skanesnių ir geriausiai besilydančių, kokius teko ragauti (ekologiškas ir be sojos). Dar laukia pora pakelių sūrio riekelių - irgi skaniai einasi, tik labai jau viskas riebu...

O čia mano žinutė londoniečiams!

 

---

Taigi, Škotija visgi liks Jungtinėje Karalystėje. O aš galvojau, kad išeis. Kaip ir galvojau, kad Lietuvoje referendumas įvyks. Bet mūsų daug, tad visi ir skirtingai galvoja [kas galvoja].