Ne viskas sūris, kas sūriu blizga

Kepėm picą. Na, "picą", nes man kelissyk [visavalgiai] yra paaiškinę, kad tai ne pica, o jos pakaitalas, mat tikrieji patiekalai tam ir turi pavadinimus, kad žinotum jų ingredientus (na, tuos gyvūniškus). Nors mano draugė italė sakė, kad tikroji pica buvo vargdienių valgis - duonos paplotėlis su pomidorais ir trupučiu alyvuogių aliejaus, ir tik kai žmonės praturtėjo, pradėjo dėti mėsą, sūrį ir kątikne. Mokslinių straipsnių ta tema neskaičiau, bet ir ginčytis neketinu.

Na, mūsiškė irgi ne tokia. Pagrindą gaminau iš 3/4 speltos ir 1/4 ruginių miltų, o ant viršaus sukrovėm [iš savo daržo] pomidorų padažą, pakepintą svogūną, brokolio žiedelius, ankštines pupeles, česnaką, dar įėjo [pirktiniai] baklažanai, paprikos, keli veganiškos dešrelės gabaliukai ir veganiškas sūris [čia tie kabutėse]. Patiekėm su salotomis - pomidorai, agurkai, salotų lapai, bazilikai, gražgarstės, barborytės (! angl. landcress), kiaulpienių lapeliai, kelios alyvuogės, svogūnėliai (angl. shallots).

"- Mmm, nuotrauką? - Neee... -Reikia gi, taip skaniai atrodo. - Na gerai, bet greitai tik."

Sūris turbūt buvo vienintelis produktas, kurio labai ilgėjausi, pradėjusi maitintis veganiškai. Dabar... nežinau, nejaučiu tokio didelio poreikio, tik visuomet įdomu išbandyti, kai randu naują produktą. O šįkart teko net ir labai pabandyti, nes gavau turbūt šešis pakelius nemokamai (užtat besibaigiančio galiojimo), tad turėjau pabūti kūrybiška. Ir visai neblogas sūris, vienas skanesnių ir geriausiai besilydančių, kokius teko ragauti (ekologiškas ir be sojos). Dar laukia pora pakelių sūrio riekelių - irgi skaniai einasi, tik labai jau viskas riebu...

O čia mano žinutė londoniečiams!

 

---

Taigi, Škotija visgi liks Jungtinėje Karalystėje. O aš galvojau, kad išeis. Kaip ir galvojau, kad Lietuvoje referendumas įvyks. Bet mūsų daug, tad visi ir skirtingai galvoja [kas galvoja].

Nauji lapai

Ir ta žiema visai šalta. Ir lijo, ir snigo, ir visko buvo. Ir ne tik nauji lapai, bet ir žiedai išsipumpuravo.

Ir nors sniego senio nebuvo, svarbu buvo sniego karas.
Ta proga (ir dar kad panelė E. sakė: bus sūrio ir "čatnio" vakaras, bet veganams tai nebus sūrio) aš gaminau "sūrį". [Ir dar raudonųjų pupelių paštetą, nes čatnio aš neturiu].

Ir man neitin patinka tas vegan sūris, kurį gali rasti parduotuvėse, nes jame labai jau daug visko, kas ne taip jau ir sveika mums, o gal net ir gmo. Esu radusi vienos rūšies ekologišką vegan sūrį, pagamintą žirnių baltymų pagrindu, be sojos ir nedaug kitų ingredientų, bet labai sūrus ir keistos konsistencijos. Gal tiesiog geriau gyventi be sūrio? Gal. Taigi, iš tiesų mano gaminiai visai ne sūris.

Pirmasis (rudas, atskiroje lėkštėje) - gaminys iš migdolų ("feta"). Migdolus iš vakaro užmerkiau, kitą dieną sumaliau blenderyje su vandeniu (kiek galima mažiau), citrinos sultimis, druska, česnaku ir trupučiu alyvuogių aliejaus ir palikau masę išvarvėti per marlę (nespausdama) apie 12 valandų. Dar kitą dieną susiformavusią masę apvoliojau moliūgų sėklų, krapų ir pipirų mišinyje ir kepiau orkaitėje (kol paruduoja, truputį sutrūkinėja ir labiau sustingsta. Geresnis variantas yra naudoti migdolų miltus (trumpiau užtrunka, reikia mažiau vandens, labiau sukietėja), ypač blanširuotų (nuluptų) migdolų - gražesnė spalva. Receptą radau čia, bet visada gi darau pagal save... Manau, galima jį naudoti ir nekepus, užsitepti ant duonos, bet keptas skaniau, įgauna truputį kietumo, nors įmanoma ir tepti.

Antrasis - visai net ne sūriškas dalykas, man mažiausiai patinkantis iš visų keturių. Birmiškas tofu (Burmese tofu), gaminamas iš avinžirnių miltų, tekstūra panašus į Silken tofu, toks želinis, nors jokio kito stingdiklio čia nereikia. Nepatiko man jis tik todėl, kad trūko kažkokio skonio, bet kartu su kokiais nors prieskoniais (pavyzdžiui, maistinėmis mielėmis) ar kitais produktais visai nieko. Tiesą sakant, kai bandžiau kepti keptuvėje gabaliukus, bent jau man jis lydosi. Taigi, iš pradžių per naktį užmerkiau avinžirnių miltus (galbūt išeitų ir susimalti namie, bet paskui gal reikėtų kietesnius gabaliukus perkošti, na, žodžiu, nebandžiau). Iš ryto pakaitinau - iš pradžių viršutinį sluoksnį (drumzliną vandenį), o vėliau ir likusią šlapių miltų masę, taip pat druskos (galima ir kitų prieskonių). Kaitinau, maišydama, kol labai jau sunku maišyt pasidarė, tuomet išpyliau į formą (nuotraukoje jis dešinėje, "papuoštas" kalendrų lapais ir braziliškais riešutais). Tokį "tofu-sūrį" galima irgi tepti (kai toks prėskas, primena švelnų humusą), arba pjaustyti į salotas, dėt į troškinius ir t.t. Receptas čia. Sustingsta pakankamai greitai, bet originalas siūlo palaikyt šaldytuve.

Trečiasis variantas - anakardžių sūris. Kreminį sūrį lengva pasidaryti tiesiog sumalus anakardžius su druska, citrinos sultimis ir kuo tik nori. Bet maniškis - kietos konsistencijos ir man iš jų visų labiausiai primena sūrį. Anakardžius sumaliau su druska, citrinos sultimis, migdolų pienu (gali būti pvz. sojų pienas ar tiesiog vanduo), kadangi neturėjau maistinių mielių - "Marmite" ir alyvuogių aliejum. Tuomet su vandeniu pakaitinau ir ištirpdžiau kelis šaukštus agar-agar miltelių, suplakiau viską ir supyliau į formą (nuotraukoje - glotnus produktas kairėje). Jį galima vėl pakaitinti ir išlydyti, užsipilti ant picos ar pan., bet man nepavyko išlydyti jo orkaitėje - matyt, reikia daugiau riebalų, pvz rafinuoto kokosų aliejaus ar margarino. Ne sūris, bet ant duonos [skaitant naujienas] "suėjo". Galbūt panašiausias receptas čia. Sustingsta greitai.

Ketvirtasis - senas geras tofu. Pagerintas saulėje džiovintais pomidorais, sezamo sėklomis ir kaparėliais. Sojos pupeles užmerkiau iš vakaro, ryte sumaliau su vandeniu, perkošiau, užvirinau, įdėjau druskos, supyliau nigari (koaguliantą, sutraukiantį sojų pieną į "varškę", pagr. medžiaga magnio chloridas), į susidariusią masę sudėjau pomidorus, sezamą ir kaparėlius, paslėgiau. Man asmeniškai labiausiai patiko jis - gal kad pripratusi.

Atrodo, darbo daug, ilgai užtrunka - bet neveganams ir nevegetarams labai patiko, mažėjančia tvarka, kaip kad aprašiau. Ypač dėmesio sulaukė migdolų sūris, gal kad daugiausiai druskos ir citrinos? Nežinau. Bet pabandyt galima, o ir atrast būdų palengvint procesą. Aišku, buvo ir komentaras: "Bet čia vis tiek ne sūris". Tikra tiesa. Nes, kaip žinia, tikras sūris ir pienas ne padeda mums stiprinti kaulų, o iš jų netgi atima kalcį...

P.S. Senais laikais (na gerai, pernai) nusipirkau kilogramą nigari. Gaminant tofu (tarkim, iš kilogramo sojų pupelių) užtenka maždaug trečdalio arbatinio šaukštelio (jei įdedi per daug, tofu tampa kartus, reikia gerai perplauti, o kietumas priklauso nuo paslėgimo, ne nuo nigari kiekio). Gal kam reikia - galiu pasidalinti. Jis suteikia geresnę konsistenciją nei citrinos sultys, actas, ar kalcio chloridas (kurį kažkada pirkdavau Universiteto vaistinėje).

P.P.S. Dar senesniais laikais gaminau "sūrį" ant picos iš virtų bulvių (?), morkų (???) ir maistinių mielių, ir pyliau tiesiai skystą ant picos. Nebuvo taip jau blogai. Gal yra dar kitų veganiško sūrio pagrindų, kurių aš nežinau?

Plan C

Vakar pagaliau išmečiau kelis kilogramus ne(be)reikalingų konspektų. Kiek darbo ir pusiau-miegių naktų reikėjo, kad išmoktum, galų gale kiek centų, kad visa tai nusikopijuotum. Ir štai, į makulatūrą keliauja primarginti sąsiuviniai, atšviesti keliuočiai, kudirkos, nevinskaitės, watergate'ai, morfemos, predikatiniai dėmenys, homerai ir kitokie gėriai. Čia norėtųsi pacituoti Aliną: kad tik žinotumėt, kaip visa tai nesvarbu :) 

Duona. Raugas (iš rupių ruginių miltų ir vandens), rupūs ruginiai miltai, rugių sėlenos, saulėgrąžų sėklos, vanduo, druska. Jokio cukraus, jokių mielių, jokių kviečių. Biroka.
Bread. Sourdough (from whole rye flour and water), whole rye flour, rye bran, sunflower seeds, water, salt. No sugar, no yeast, no wheat. Slightly crumbly.

Tofu. Sojų pupelės, vanduo, citrinos sultys, druska, prieskoniai. Pagaminau sojų pieną (sumaliau išmirkytas sojų pupeles su vandeniu, perkošiau), jį kiek pavirinau, įpyliau citrinos sulčių, o susidariusią "varškę" sugaudžiau į marlę, įdėjau prieskonių ir paslėgiau. Gal kiek per mažai citrinos ir per daug makalavimo šaukštu.
Tofu. Soy beans, water, lemon juice. I made soy milk (blended soaked soy beans with water and filtered), boiled it a little bit, put lemon juice. Later I caught the "curd" that formed to a cheesecloth, put some spices and pressed for it to get form. Slightly too little lemon and too much mixing with a spoon.

Šiąnakt sapnavau, kad esu koncentracijos stovykloje su buvusiais klasiokais.
Jogurtas ir vėl neišėjo.

ateitis / future

Tokia iš mažosios raidės. Nes dar neaiški. Susiraukusi sau tolumoj. Net aido nesigirdi. Kur būsiu po pusmečio, metų, po kelerių? Bali? Londone? Kalifornijoje? Maltoje? Vilniuje?.. Ką veiksiu, kaip valgysiu? :)

Čia paskutinis likęs sausainiukas iš visos skardos. Kristinos prakąstas, šalia česnako. Bet ji jau beveik pasveiko! Sausainėliai buvo be kvietinių miltų. Sumaliau avižinių dribsnių, dar sumaliau kynvos ir kokoso drožlių, dalį drožlių dėjau ir nemaltas. Truputis kepimo miltelių, vanilinio cukraus. Atskirai sumaliau bananą, šiek tiek agavos sirupo (nes cukraus neturėjome, ir gal nebeturėsime? :), vandens ir aliejaus, sumaišiau viską ir iš tokios lipnios tešlos formavau apvalius sausainukus. Ant kiekvieno dėjau po banano griežinėlį ir bent vieną raziną - nors jos man paskui visos nubyrėjo. Arminas sakė, kad per daug sausi, bet, mano nuomone, SAUSainiai ir turi būti SAUSI. Galima trumpiau kepti, kol vos vos apskrunda :D

O čia aš net nežinau kas. Gal sumuštinukai? Vis dar gyvenu apsėsta veganiško margarino ir sluoksniuotos tešlos minties, todėl kai pagooglinau vegan homemade margarine, man pasiūlė pasigaminti sūrį. Pabandžiau. Kaip ir įtariau, tai išėjo labiau paštetas. Ištirpinau truputį kokoso aliejaus, tada jį sumaliau su pora pomidorų, sojų miltais, maistinėm mielėm, truputį druskos ir tokių nerealių itališkų picos prieskonių, kuriuos pirkau Halės turguje, aliejaus parduotuvėje (nes niekaip nerandu tokio tikro, gryno oregano...). Padėjau į šaldytuvą ir leidau sustingti. O paskui užsidėjau ant cukinijos gabaliukų, "papuošiau" mirkytais laukiniais ryžiais [nes jie niekaip nenori dygti; verta paminėti, kad tai gal net nelabai ryžiai, mat O. sakė, kad tai kažkokia kita rūšis, tiesiog taip vadinami, nes panašūs į ryžius].


--


In the picture you see the very last cookie from the whole batter which is already bitten by Kristina. Together with garlic - although she's almost healthy already! So, I made those wheat-free. Firstly, I ground some oat flakes, quinoa and coconut shreds (some of the shreds I left whole), I added some vanilla sugar and baking powder. Then, I blended separately a banana, some agave nectar, water and oil. I mixed those together, formed round cookies and put a banana slice on top (together with some raisins but they all fell off later on). I think they were okay, not too dry as Arminas said. What next? Instead of vegan margarine I tried to make vegan cheese. I used melted coconut oil, two tomatoes, soy flour, nutritional yeast flakes, some salt and Italian pizza spices - blended everything and let cool in the fridge for a few hours. Then put this (I would call it pâté, not cheese) on the slice of zucchini and some soaked wild rice on top [it doesn't want to really sprout, and I'm not so sure anymore if this is really rice, not a different plant that looks like it].


--


Pelytės dar čia. Bet mirtis [t.y. Micė] jau kvėpuoja joms į veidą (snukį?). Kol kas aukų dar nėra, bet...

Pasaka apie tai, kaip aš nemėgstu receptų

Mano galva, receptai - kažkieno (tikėtina, ne vieno asmens ir ne per vieną bandymą) sukurti patarimų rinkiniai, kaip ruošti maistą. Juose nurodyti maisto produktai, jų kiekiai ir patiekalo ruošimo būdai, aprašomi taip, kad gaminančiam būtų kuo lengviau. Todėl jau sukurti ir išbandyti receptai turėtų būti arti tobulybės [tik imk ir gamink].

Bet aš nekenčiu jų aklai sekti. Kas, jei, sudėjus visus ingredientus, pastebi, kad neturi to prieskonio [neduokdie kokio pagrindinio produkto] ar nepakanka miltų? Arba jei receptą sukūręs žmogus mėgo saldesnį pyragą, o man patinka rūgštesnis? Na, ir panašiai. Nieko naujo aš čia nepasakiau, nieko naujo ir nesiruošiu pasakyti.

Tiesiog - mėgstu gaminti be recepto [kaip ir mano mėgstama blogo autorė, kuri prisipažino, jog tai tikrai apsunkina blogo rašymą]. Ir kai mama davė duonos raugo, o aš iš jo padariau tešlą ir iškepiau duoną, žmonės klausė, pagal kokį receptą dariau, eilinį kartą buvo sunku atsakyti. Atsimenu, mama sakė, šitam raugo gabaliukui reikia puslitrio vandens, o toliau dėjau, ko turėjau.

Šįkart dariau savo duoną. Iš savo raugo. Ir savo skonio... :/

Kaip gaminau raugą? Iš šešių šaukštų ruginių miltų ir maždaug dvigubai tiek šilto vandens užmaišiau apyskystę tešlikę, kurią padėjau prie radiatoriaus parai (padalinau į du stiklainėlius, nes didesnio neturiu).

Po paros, gal kad buvo šilta, pradėjo chebra burbuliuoti [ir žiauriai smirdėti - bet taip ir turi būti], tai dėjau dar porą šaukštų miltų ir vandens. Palikau dar per naktį. Ryte pamaitinau dar pora šaukštų miltų ir vandenuku. O toliau, jaučiu, padariau klaidą, nes raugas dar galėjo parūgti dieną ar net dvi, kasdien pamaitinant miltais. Bet išėjo ir taip. Dar kitą dieną jau pridėjau daug miltų (gal pusę kilogramo) ir daug vandens, truputį cukraus ir palikau tokį didelį bliūdą rūgti.

Kitą dieną atsidėjau gauto raugo (kurį dar parauginsiu, manau, neprošal) į indelį ir į šaldytuvą, o į likusią tešlą pridėjau dar šiek tiek vandens, druskos, ruginių miltų, kvietinių miltų, kviečių gemalų (sėlenų niekaip neradau pirkti), linų sėmenų, sezamo, saulėgrąžų ir moliūgų sėklų, avižinių dribsnių, rapsų aliejaus.

Palikau dar valandžiukei pastovėti (tešla turėtų būti skystoka, ne minkoma, nes man mama sakė, kad tik taip iškeps), supyliau į formą (turiu tik tortinę) ir kepti. Kepiau apie valandą, gal ilgiau. Skonis - valgomas, tik jausmas, kad ne iki galo iškepė, nors tikriausiai tiesiog ne iki galo surūgo raugas.

Na, kol kas kambariokai nesuvalgė, vadinasi, tik pusėtinai skanu. Užtat man patinka, kaip atrodo :) Ir dar - PAGAL RECEPTĄ dariau veganišką sūrį. Iš pradžių skonis buvo kaip čia pasakius, bet dabar visai nieko, ypač su duona.

Kas nors bandys? :D