Ką valgyti už svarą. Ir kaip nepykti.

Gerai, kad veganiškai maitintis [gali būti] daug pigiau negu visavalgiškai, tad užsicarbinti galima pakankamai lengvai net ir už svarą (mano iššūkis labdarai, pamenat?). Problema ta, kad, net ir pavalgiusi, vis tiek jaučiau, kad kažko trūksta. Liūdna, kad daržovės ir vaisiai brangūs - o tokie sveiki. Neįgalėjau įpirkti jokių sėklų, aliejaus ar riešutų. Ką jau kalbėti apie visokius supermaistus ir supergėrimus. Ir šokoladukus!

Pusryčiams kasdien avižos, pietums-vakarienei spagečiai, ryžiai, bulvės arba kokia nors sriuba-buza. Dar buvo konservuotų pomidorų, avinžirnių, baked beans, pakelis pigiausių šaldytų daržovių. Vieną dieną kažkaip pasisekė ir papigiai gavau kelis bananus ir dvi paprikas. Kažkiek žalumynų nuvogiau iš savo daržo [bet šiek tiek atskaičiavau pinigų, kaip ir už prieskonius/druską], naudojau dilgėles ir meškinius česnakus. Kepiau duoną ir čiapati. Kadangi turėjau daug miltų, gaminau seitaną (žiauriai lengva, beje, tik skonio trūko). Užkandžiams tryniau bananą su šiek tiek razinų ir kepiau avižinius batonėlius (su pagerinimais gal ir nieko būtų). Vieną kartą gėriau melisų arbatos iš daržo, kai turėjom svečių (aš jiems gražiai papjausčiau batonėlių į keturias puses pasivaišinimui, nors ir labai buvo gaila). Netyčia darbe gurkštelėjau vaisių kokteilio (nes jį pagaminus liko šlakelis ir nenorėdama išpilti, net nesusimąsčiau ir paragavau), bet šiaip daugiau neklydau.
Ir pykau. Jau pačią pirmą dieną pradėjau pykti, supratusi, kad bus sunku ir kad čia viskas, ką galėsiu sau leisti valgyti. Gėdijausi (nors dabar gėda prisipažinti - ko gi čia gėdytis nepritekliaus), pusvalandį vaikščiodama su tuščiu krepšeliu po prekybcentrį, ieškodama pigesnių prekių ir pykau (ar liūdau), kad nieko negaliu įpirkti. Kelis kartus apėjusi lentynas grįždavau prie nukainotų prekių: o gal dar ką pridėjo? Ar gerai bus, jei nusipirksiu tik vieną pomidorų skardinę už 29 centus? Nes kitoj parduotuvėj jie 33... Bet užtat ten avižos pigesnės.
Buvau alkana, irzau, kad negaliu nusipirkti sausainio už pusantro svaro, kad negaliu šokolado valgyti ar net arbatos išgerti. Svėriau avižas kasdienai. Normavau spagečius. Valgydama vakarienę iš anksto pykau, kad negaliu suvalgyti daugiau, nes tada neliks pietums. Dar kad būtų rimčiau, net jokių papildų nevartojau, nors čia gal dar ir tingėjau. Žodžiu, niekam nerekomenduoju [jeigu tik yra galimybių taip negyventi]. Ypač kad tai buvo pačios prasčiausios kokybės maistas: balti ryžiai, balti spagečiai, konservai, būtinybės brand'o produktai, pigesni net už įprastinius keliais centais. Įsivaizduokit, jeigu kas taip maitinasi, bet valgo [pačius pigiausius] gyvūninius produktus - kokį siaubingą gyvenimą tas gyvūnas turbūt apturėjo, dar siaubingesnį negu įprastai...
Nesiskundžiu, beje. Neturiu teisės. O pykti vis tiek pykstu, bet ne dėl savęs, o dėl tų, kurie neturi pasirinkimo.
Ačiū tiems, kas paaukojo [o susimąstyti šia tema galėtume visi]. Labai džiaugiuosi, kad surinkome virš £900 savo fundraiseryje, tai tiesiog nuostabu... Sveikinimai laimėjusiems prizus, su visais jau susisiekta :)

Visi keliai veda kažkur

Arba į Romą.

Visai nesunku veganiškai ten [net oro uoste buvo pažymėtas veganiškas kruasanas]. Va tik gaila, nepavyko veganiško sūrio "laboratorijos" aplankyti. Ir sunkiau gražiai nufotografuoti!

O po kelionių reikia tęsti darbus. Tad jeigu norėtumėte mane palaikyti mano vieno svaro iššūkyje kitą savaitę, būčiau labai dėkinga už aukas mano puslapyje Child.org. Esantys Lietuvoje paaukoję galite laimėti HeadSpace meditacijos aplikaciją visam gyvenimui arba 1 iš 3 Babbel kalbų (1 metų trukmės) mokymosi aplikacijų. O jei esate Anglijoje, žiūrėkite prizus žemiau!

---

After my trip to Rome, getting back to work. Please consider sponsoring me for my £1 a day challenge for Child.org next week, I would really appreciate it. You could be entered into a special raffle and win great prizes! Check out my fundraising page.

I’m so grateful to all our sponsors!

Our local (Gloucestershire) prizes for the raffle are kindly donated by:

Cirencester Leisure Centre – Family swim voucher

Pizza Express – £30 voucher

Poco Culina – £15 dinner voucher and a Moroccan spice box

Steamer Trading Cookshop – a Set of Cocktail glasses

Nutrition Centre – “Dr. Hauschka” kit and “Pacifica” gift set

Waterstones – a selection of books

Seasalt – A small goody bag

UK mainland prizes are donated by:

Riverford – a large veg box

WildFoodUK – £70 voucher for foraging courses

International prizes generously donated by:

Headspace app – lifetime subscription (worth over $400!)

Babbel language learning app – 3 x 12 month subscriptions

Sunku sugrįžti vėl ir vėl

Aš vis bandau rašyti, bet vis gyvenimas nutinka, kaip kad sako anglai. Ar kas ten kito nutinka, nepamenu. Bet nereiškia, kad pasiduodu. Kaip kad nepasiduodu ir gamindama. Tik gal gaminimas pasikeitė: dabar aš madingai - sveikai noriu maitintis (kad ir nedaug liepos pumpurų suvalgiau šiemet). Žinoma, visi mes nuklystam [kai kada net ir puikiai suvokdami, kad būtent tai ir darom - pasirenkam nuklysti].

O šiandien, galvoju, pasidalinsiu savo planuojamu projektu. Balandžio mėnesį savaitę bandysiu pragyventi (pravalgyti) už vieną svarą per dieną, nes būtent tik tokią (ar mažesnę) sumą sau gali leisti virš milijardo žmonių pasaulyje. Žinant mano meilę maistui ir gaminimui, bus sunku. Bet jei norėtumėt parodyti savo paramą, galėsite paaukoti labdaros organizacijai child.org, kuri rūpinasi vaikais Ganoje ir Kenijoje - jų sveikata, maistu, vandeniu, išsilavinimu ir apsauga. 

---

I keep trying to write. But life happens. Or crap happens? But it doesn't mean I give up. And I haven't given up cooking. Although my cooking might have changed: now I try to be fashionable and eat healthy (I must admit I haven't eaten many tilia buds this year). But we all stray, sometimes even being perfectly aware that we're doing it, or even choosing it. 

Today I'd like to introduce you to a new project - a challenge that I'll be doing this April. I'll be living off (eating for) £1 a day for a week, hoping to raise awareness of more than a billion people in the world that have to live below this line. Knowing my love for food and cooking, it won't be easy. If you'd like to show some support, you'll be able to donate to a charity child.org that looks after children in Ghana and Kenya - their health, food, water, education and protection.

---

O čia šiaip. Užaugintas. Ir jau suvalgytas.

Atrandant vegan

Seniai seniai, kai veganų Lietuvoje reikėjo apgraibomis ieškoti (ar su žiburiu), ir kai jie bendravo tik paprastučiame hardcore forume kartu su kitais, net nežinau, kaip čia neįžeidžiančiai pasakyti, frykais, manyje irgi ėmė gimti veg-iškos mintys [skaitydavau jų žinutes kramsnodama kalafioro ir pomidorų salotas, iš pradžių nelabai sugalvodavau ką daugiau valgyti]. Liūdniausia buvo tai, kad nieko daugiau nepažinojau, kas mąstytų panašiai, o ir informacija lietuvių kalba dar tik pradėjo rastis.

Bet, manau, po gyvūnųteisės.lt visko tik daugėjo ir daugėjo, gausėjo ir pati "bendruomenė". Ir Lietuvoje dabar tiek daug pakaitalų, tiek kavinių, tiek blogų, tiek feisbuko grupių, tiek informacijos, tiek ir gyvų susitikimų, akcijų ir t.t. Aš dėl to žiauriai džiaugiuosi. Bet ir stebiuosi, kiek nedaug mes vieni iš kitų pasimokom. Kalbu apie B12, D, geležį, cinką, jodą, kalorijas, baltymus, omega 3 ir kitokius elementus, beviltiškus ginčus su visokio plauko medžiotojais ir mėsiatarais, pykčius dėl medaus, sojos, margarino ar dėl to, kaip maitinti gyvūnus ir ar išvis juos laikyti, nesutarimus dėl žalio maisto, sveiko maisto, natūralumo, padėvėtų odinių batų ar ko tik nori... Kasmet matau tą patį per tą patį, tik iš kitų žmonių profilių. Na, turbūt daugiau informacijos, daugiau ir dezinformacijos; daugiau mūsų, daugiau ir nuomonių, (+ir aš ne kitokia). O internetas klaidus. Bet gerai, aukim, aukim. [Ir net nežinau, ar galiu sakyti "mes"].

O šiaip tai šiandien dalinuosi saulėgrąžų krekeriais. Žinau, nuotrauka nelabai kokia, bet patys kepinėliai buvo labai populiarūs. Receptą beveik šitą naudojau (pirmą sykį juos dariau su baltomis aguonomis ir migdolais, kurie liko nuo pieno darymo ir dar čija sėklomis).

Gaminau iš saulėgrąžų (apie 300 g), tapijokos miltų (apie 70 g) - manau, tiktų ir bulvių ar kitoks krakmolas, linų sėmenų (pora šaukštų), šaukštelio kepimo miltelių, vandens, druskos, alyvuogių aliejaus. Sumaliau saulėgrąžas ir sėmenis, sumaišiau su miltais ir kepimo milteliais, druska, pyliau vandens, kad susilipdytų tešlinė masė, šlakelį aliejaus, kad mažiau liptų.

Tuomet galima kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų, bet aš tą masę tiesiog rankomis išlyginau į maždaug 5 mm storio blyną (rankas vis pašlapindama, kad neliptų). Vėliau dar užbarsčiau tokio izraelietiško prieskonio (manau, jis vadinasi Za'atar), kurį panelė A. atsiuntė mums kartu su kitais sunkiais produktais (išdykusi ji) ir palyginau su kočėlu. Supjausčiau į krekerius-sausainėlius. Kepiau apie 180 laipsnių karštumo orkaitėje maždaug pusvalandį (dar juos apverčiau vidury kepimo). Turbūt būtų galima daryti juos žalius, nedėti cheminių kepimo miltelių (red face), krakmolo, bet daugiau sėmenų ir džiovinti žemoje temperatūroje, bet mano orkaitė (ir kantrybė) tam nelabai tinkama. Kuo ilgiau pakepa ir kuo plonesni, tuo traškesni.

Jogurtai jogurtai...

Man taip keista, kad kai kurie žmonės 'have it all figured out". Jie viską žino, niekas jų nestebina, o jei kas su jais nesutinka, tie jų prieštarautojai, švelniai tariant, kvaili ir jiems praplautos smegenys. Ir tada ramu taip ant dūšios, nes viskas aišku, paprasta, sudėliota į staltėlyčius. Ir kažkuo abejoti, kažko nežinoti, jų nuomone, yra silpnybės ženklas, nes apie viską reikia turėti savo nuomonę (geriausia - jų nuomonę). Gal ir taip. Bet man tai keista.

Na, bet aš ne vien tik stebiuosi žmonių nusistatymais. Štai jau trečią kartą bandžiau gaminti migdolų jogurtą. Pirmus du kartus dariau dar dirbdama pas žaliamaisčius džiovintuve su Vega kapsulėmis. Kažkodėl tuomet nei su sojos pienu, nei (tuo labiau) su migdolų man niekas nepavyko, todėl nustojau bandžiusi. Visai neseniai vėl nusprendžiau pasigaminti sojų jogurtą, ir jis puikiai pavyko. Labai džiaugiausi. O štai vakar žiūrinėjau youtube ir radau kelis video, kur žmonės gaminosi migdolų pieno jogurtą. Taigi, išbandžiau ir aš. 

Pirmiausiai pasigaminau migdolų pieną su savo kieta sulčiaspaude - tokį tirštą, koncentruotą. Į jį įmaišiau truputį saldiklio ir Viridian probiotiko miltelių. Tuo pat metu pašildžiau savo termoso vidų su verdančiu vandeniu, jį išpyliau ir dar į karštą supyliau migdolų pieno masę. Uždariau ir palikau per naktį, po to dėjau į šaldytuvą kelioms valandoms, o paskui dar leidau nuvarvėti per marlę/riešutų pieno maišelį. Skonis labiau migdolinis negu jogurtinis, bet jaučiasi, kad fermentuotas produktas. Konsistencija skystesnė nei jogurto, bet daug tirštesnė nei pieno. Su uogomis visai skanu. Prisipažinsiu - nesu tikra, kokių ten bakterijų priaugo, bet tikiuosi, daugiau gerų nei blogų :) Su namie gamintu sojų pienu termose irgi išėjo geras jogurtas - išeitis neturintiems jogurto gaminimo įrenginių ar džiovintuvų (temperatūrai palaikyti).

O dar trumpai apie saldiklį - kadangi bakterijos minta cukrumi (pvz. piene natūraliai esančia laktoze), nusprendžiau duoti joms maisto ir dėjau palmyra jaggery - kažkas panašaus į kokosų žiedų cukrų, tik truputį kitos maistinės medžiagos. Įdomu tai, kad jie savo produkte randa vitamino B12, nors ir labai nedaug.

Live and let live

Kale crisps - lapinio kopūsto traškučiai? Parduotuvėse žiauriai brangūs, o Lietuvoje gal nelabai ir yra pirkti? Bet juos labai lengva pasigaminti. Lapinius garbanotus kopūstus nuplauti, nuplėšti nuo kotelių, nusausinti, sumaišyti su pagardais ir į orkaitę - žinoma, kuo žemesnė temperatūra, tuo geriau, bet tuo ilgiau ir užtruks (aš kepiau apie pusvalandį 100 laipsnių karštume, nors galima ir trumpiau aukštesnėje temperatūroje - tik reikia prižiūrėti, kad nepridegtų).

O pagardas gali būti bet kas - kai pirmą kartą atradau šiuos traškius, naudojau tiesiog druską ir alyvuogių aliejų. Vėliau bandžiau su įvairiais prieskoniais. Skanu su riešutų/sėklų sviestu, trupučiu citrinos, druskos arba su sumaltais anakardžiais. Neseniai sumaišiau tiesiog su humusu ir buvo labai skanu. Šįkart - su tahini, lašeliu obuolių acto (nes pasibaigė citrinos) ir sojų padažu. Reikia tik gerai įmasažuoti (man labiausiai patinkanti dalis, mmm...)

Kai bandžiau šeimynykščius įkalbėti, kad išbandytų (mat prieš tai įkalbėjau auginti šiuos kopūstus), mamai visai patiko ir netgi pati pagaminusi į darbą nešė pavaišinti. O močiutė sakė, kad skonis kaip samanų. Na, nežinau :) Mums einasi labai greitai, paskui net nuotraukai neužtenka. Manau, jų nusipirkti galima turguose, nes dabar gi pats derlius (mūsiškius kažkaip kirmėlaitės apgraužė, tai skylėti traškučiai būtų).

Juk kopūstai ir apskritai lapinės daržovės taip sveika - kad ir ne žali, bet šitie kopūsto traškučiai daug naudingiau negu jokių žalumynų.

--
Pastebėjau tokią tendenciją feisbuke, internetinėje ir realioje veganų aplinkoje - veganai užpykę ant sveikuolių. "Jau užkniso visokie žaliavalgiai, aiškinantys, kad tas nesveika, tas kenkia, koks tu veganas, jei tokius dalykus valgai ir t.t. Aš noriu veganiškų sūrių, spurgų ir kepsnelių ir neaiškinkit jūs man, ką valgyt, čia mano pasirinkimas" ar kažkas panašaus. Sutinku, kai kurie žmonės nesugeba atskirti veganizmo nuo sveikos mitybos - nes tai gali būti (ir yra) labai skirtingi dalykai. Ir dauguma veganų taip gyvena dėl etinių priežasčių (čiur aš), ne sveikatos. Taigi taip, pykim, ir valgykim, ką norim.

Kita vertus, man, kuriai rūpi veganizmo "prestižas", norėtųsi, kad veganai būtų sveiki - pavyzdys, kad galima gyventi ir taip, ir kad tai net daug sveikiau nei įprasta mityba. Mes esam po visuomenės didinamuoju stiklu. Kaip dažnai juokauju, jei patekčiau į avariją, daugelis vis tiek sakytų: na taip, nes veganė buvo. Kai stengiesi būti kitoks, ir jei nori, kad kiti apie tai susimąstytų, turėtum pasitempti. Na, nebent tau rūpi tik tavo pasirinkimas ir tau visiškai vienodai, ar dar kas nors pasirinks tokį kelią. Tuomet taip, pykim ir valgykim, ką norim.

Kol jauni, dauguma mes maždaug sveiki. Bet kažkada ateis sąskaitos už spurgas ir kepsnelius. Ir tuomet gal net patys susimąstysim - o gal tikrai veganizmas kaltas? (žinau veganų, kurie pradėjo valgyti mėsą po kelerių metų, nes susirgo, blogai jautėsi, nes kažko trūko ir t.t.) Na, bet aš pati neseniai skaitydavau e-priedų sąrašus ir ieškodavau, kad nebūtų gyvulinės kilmės ingredientų - visus kitus tiesiog praleisdavau. Ar tikrai vien dėl to, kad veganiškas, reiškia, kad mums reikia tai valgyti? Manau, dažnai mes matome tik vieną problemą, o ne visą vaizdą - prieš kitas problemas tiesiog užsimerkiame. Viskas svarbu, atsimerkime. Arba ne, pykim ir valgykim, ką norim.

Ir aš manau, kad nesvarbu, kas paskatino žmogų tapti veganu - ar beveik veganu - mada, sveikata, ekologija, meilė konkrečiam veganui, gyvūnai... Jeigu tai nors kažkiek sumažina gyvūnų kančias - tai jau pasiekimas. Kam mums reikia taip susiskaldyti?
--
O čia - keletas saldžių akimirkų iš Madeiros...

Ne viskas sūris, kas sūriu blizga

Kepėm picą. Na, "picą", nes man kelissyk [visavalgiai] yra paaiškinę, kad tai ne pica, o jos pakaitalas, mat tikrieji patiekalai tam ir turi pavadinimus, kad žinotum jų ingredientus (na, tuos gyvūniškus). Nors mano draugė italė sakė, kad tikroji pica buvo vargdienių valgis - duonos paplotėlis su pomidorais ir trupučiu alyvuogių aliejaus, ir tik kai žmonės praturtėjo, pradėjo dėti mėsą, sūrį ir kątikne. Mokslinių straipsnių ta tema neskaičiau, bet ir ginčytis neketinu.

Na, mūsiškė irgi ne tokia. Pagrindą gaminau iš 3/4 speltos ir 1/4 ruginių miltų, o ant viršaus sukrovėm [iš savo daržo] pomidorų padažą, pakepintą svogūną, brokolio žiedelius, ankštines pupeles, česnaką, dar įėjo [pirktiniai] baklažanai, paprikos, keli veganiškos dešrelės gabaliukai ir veganiškas sūris [čia tie kabutėse]. Patiekėm su salotomis - pomidorai, agurkai, salotų lapai, bazilikai, gražgarstės, barborytės (! angl. landcress), kiaulpienių lapeliai, kelios alyvuogės, svogūnėliai (angl. shallots).

"- Mmm, nuotrauką? - Neee... -Reikia gi, taip skaniai atrodo. - Na gerai, bet greitai tik."

Sūris turbūt buvo vienintelis produktas, kurio labai ilgėjausi, pradėjusi maitintis veganiškai. Dabar... nežinau, nejaučiu tokio didelio poreikio, tik visuomet įdomu išbandyti, kai randu naują produktą. O šįkart teko net ir labai pabandyti, nes gavau turbūt šešis pakelius nemokamai (užtat besibaigiančio galiojimo), tad turėjau pabūti kūrybiška. Ir visai neblogas sūris, vienas skanesnių ir geriausiai besilydančių, kokius teko ragauti (ekologiškas ir be sojos). Dar laukia pora pakelių sūrio riekelių - irgi skaniai einasi, tik labai jau viskas riebu...

O čia mano žinutė londoniečiams!

 

---

Taigi, Škotija visgi liks Jungtinėje Karalystėje. O aš galvojau, kad išeis. Kaip ir galvojau, kad Lietuvoje referendumas įvyks. Bet mūsų daug, tad visi ir skirtingai galvoja [kas galvoja].

Vandens meškutis sako ką?/Water bear says what?

Galvojau, šiandien parašysiu apie vandens meškučius, arba lėtūnus. Bet kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo mažiau man šis reikalas patiko. Mat vandens meškučiai - mažyčiai [žiauriai kieti] gyvūnėliai, kai kurie nesiekiantys vieno milimetro, bet užtat kokie patvarūs - sugeba atlaikyti itin sudėtingas sąlygas, pvz  "išgyventi temperatūrose, artėjančiose prie -273 ^oC (absoliutaus nulio), gali atlaikyti temperatūrą, aukštesnę negu 151 ^oC, 1000 kartų stipresnę negu atlaiko žmogus radiaciją, išgyventi ilgą laiką be vandens ir išlikti vakuumo ir kosmoso sąlygomis" (Wikipedia). Tik kaip jie tai išsiaiškina? Vadinasi, tas temperatūras ir radiaciją jiems sukuria, norėdami išbandyti. Nemanau, kad tai labai malonu, o galų gale turbūt išbandė ir 152 (ar 3, ar 200 ar belekiek) laipsnius ir 1001 kartą stipresnę radiaciją nei žmogaus galimybės... Ir siunčia juos į kosmosą tada [jų neatsiklausę]. Tai kur čia mielumas?

O kita tema - kam trūksta kiaušinienės? Arba, kaip kažkada perskaičiau žurnaliuke "Flintas", pautienės [Ko tik neprisiskaitydavau jame; ir tik po kurio laiko sužinojau, kad jis neva berniukams skirtas] Aš jau kurį laiką žaviuosi avinžirniais. Iš jų tiek visko galima pagaminti - falafelių, humuso, į troškinius, salotas, sriubas dėti, daromas dar ir jų miso, o miltų galima dėt į duonas ir kitus kepinius - gi daug gero baltymo ir šiaip maistinių medžiagų. Mano išbandytas avinžirnių "tofu" manęs itin nesužavėjo, tačiau avinžirnių "kiaušinienė" visai patiko.

Šįkart užsirašinėjau, kiek ko dėjau, tad galiu pasidalinti, jei kas norėtų pamėgint:

200 g avinžirnių miltų (galbūt galima sumalti sausus avinžirnius, bet nebandžiau) - galima kiek mažiau, kad masė nebūtų labai tiršta - bet ir ne tokia skysta kaip kiaušinis
300 ml vandens
10 g (pora šaukštų) maistinių mielių dribsnių (jei patinka skonis)
2 šaukštai ar panašiai kokosų aliejaus (ar kitokio aliejaus kepimui *)
1 vidutinis svogūnas (naudojau raudoną)
1 maža paprika (naudojau geltoną)
2 pomidorai
150 g rėžiukų (??? ar tikrai rėžiukų - angliškai watercress)
Druskos, pipirų, patinkančių žolelių, ciberžolės

 * Pasidomėkite aliejais - geriau nenaudoti rapsų, saulėgrąžų (rafinuotų-išvis niekada) ar net alyvuogių aliejaus kepimui (ir jokiu būdų kanapių ar linų sėmenų - kepimui; tinka tik šaltiems patiekalams apšlakstyti, į salotas ir pan)

Miltus sumaišiau su vandeniu, prieskoniais, maistinėmis mielėmis ir leidau pusvalandį pastovėti (bet nebūtinai). Kokosų aliejuje pakepinau svogūną, po kelių minučių įdėjau papriką, kiek vėliau - pomidorus. Sumaišiau pjaustytus rėžiukus su miltų-prieskonių mišiniu ir supyliau į keptuvę. Palikau kelioms minutėms pakepti, tada gabalais apverčiau - nežinau, kaip geriau paaiškinti. Turbūt panašiai kaip kiaušinienę kepant - maišant, kad neliktų žalios, neapkepusios dalies (iš viso apie dešimt-penkiolika minučių). Galima kept su kitokiomis daržovėmis arba grybais, arba minimalistiškai, vien avinžirnius, tik tuomet gali trūkt skonio. Reikia neprikepančios keptuvės, beje. Ir omletas turbūt išeitų, tik reikėtų kažkaip tešlą sutvirtinti. Bandžiau panašiu metodu daryti ir quiche įdarą, bet pirmas bandymas nebuvo labai vaisingas. Recepto idėjos turbūt labiausiai kilo iš čia ir čia. Patiekiau su šviežiais pomidorais, agurkais ir orkaitėje keptomis bulvėmis ir saldžiosiomis bulvėmis.

---

I wanted to write about the amazing water bears - little creatures that can withstand extreme conditions - heat, cold, drought, radiation... But how do they test it? They must expose these little animals to such conditions. And they're sending them to space.

Let's talk about something else. For instance,

Chickpea egg scramble!

200 g (or a bit less) chickpea flour
300 ml water
10 g nutritional yeast flakes
2 or so Tbs coconut oil for cooking
1 medium (red) onion
1 small sweet (yellow) pepper
2 tomatoes
150 g watercress
Salt, pepper, favourite herbs, turmeric

Mix chickpea flour, spices, water, nutritional yeast in a bowl and let it sit. Meanwhile, chop veggies and heat oil in a non-stick pan. First cook onions, after a few minutes add sweet pepper, and finally tomatoes. Mix chopped watercress with chickpea mass and pour into the pan. Let it cook a few minutes then flip (in pieces) or stir, probably like you would eggs. Ready in 10-15 min. I served mine with cucumbers, tomatoes [from my garden!] and roasted potatoes [fmg] and sweet potatoes. You could probably try making an omelette or a quiche using similar 'technology', mine didn't work that well yet. Recipe ideas from here and here.

---

Tai kuri ten krepšinio tauta?

Ateina laikas, kai keičiasi laikai

Ir ne tik metų laikai keičiasi (vasara, dar pabūk! verkšl verkšl), bet dar ir tie laikai, kai galim sakyt "O mano laikais tai būdavo [įrašyti bet ką, kas būdavo gerai, o dabar nebėra - arba atvirkščiai. lAAbai subjektyvu, bet tame ir gėris]" O tais laikais ir mes kiti buvom, gal tiesiog kitas laikas + kitas aš = vis kita dimensija? Ir jei čia rašytų Gedutis, jis kaip nors pritaikytų pasakyti: o tie laikai, kuriuos laikai... Ar kaip nors panašiai. Aš vis prisimenu jo dainą apie žiogelį, nežinau, ko man ji taip patinka.

Na, žodžiu, aš ir vėl čia!

Panelė E. sako, rašyk; nebūtinai apie maistą. Nes valgyt tai visi turim, bet nebūtinai su visais tuo reikia dalintis. Na, ji taip nesakė, bet pati išmąsčiau :) Labai džiaugiuosi, kad daugėja lietuviškų vegan blogų, manau, to labai reikėjo/reikia. Visgi maistas - didelė mūsų socialinės aplinkos dalis. Kai panelė G. (dabar jau ponia) paprašė veganiškų receptų, ką galėtų savo šventėje patiekti tokiai sudėtingai viešniai kaip aš, puoliau naršyti internete, kokią nuorodą nusiųsti - ir buvo iš ko rinktis! Ačiū, mieli blogeriai/ -ės, tęskite savo prasmingą darbą, net jei ir atrodo, kad gal niekas neskaitys...

O po tokių pasiseilėjimų, galvoju, pasidalinsiu visgi tuo, ką šiandien valgėme. Vadinasi troškinys iš to, ką turime. Profesionaliai. Taigi, reikėjo poros baklažanų, cukinijos, geltonosios paprikos, svogūno, morkos, špinatų, išvirtų pupelių, pomidorų tyrės (galima šviežių pomidorų), prieskonių. "Papuošėme" avokadu, kadangi troškinyje nebuvo jokių pridėtų riebalų.

Pabaigai norėčiau pasigirti, kad kaip save gerbianti kaimietė turiu daržą, o jame net ir šiltnamį. Nors daržas - tai nuolatinė kova [už būvį], bet derliaus visgi kažkiek yra, tikėkimės, daugiau nei išlieta prakaito ar pasidalinta [nori nenori] su netinkamu oru, paukšteliais, vabalėliais, sraigėmis, šliužais ir kirminėliais [o gal net ir pelytėmis, jos kažkaip mane metų metais persekioja].  

Nauji lapai

Ir ta žiema visai šalta. Ir lijo, ir snigo, ir visko buvo. Ir ne tik nauji lapai, bet ir žiedai išsipumpuravo.

Ir nors sniego senio nebuvo, svarbu buvo sniego karas.
Ta proga (ir dar kad panelė E. sakė: bus sūrio ir "čatnio" vakaras, bet veganams tai nebus sūrio) aš gaminau "sūrį". [Ir dar raudonųjų pupelių paštetą, nes čatnio aš neturiu].

Ir man neitin patinka tas vegan sūris, kurį gali rasti parduotuvėse, nes jame labai jau daug visko, kas ne taip jau ir sveika mums, o gal net ir gmo. Esu radusi vienos rūšies ekologišką vegan sūrį, pagamintą žirnių baltymų pagrindu, be sojos ir nedaug kitų ingredientų, bet labai sūrus ir keistos konsistencijos. Gal tiesiog geriau gyventi be sūrio? Gal. Taigi, iš tiesų mano gaminiai visai ne sūris.

Pirmasis (rudas, atskiroje lėkštėje) - gaminys iš migdolų ("feta"). Migdolus iš vakaro užmerkiau, kitą dieną sumaliau blenderyje su vandeniu (kiek galima mažiau), citrinos sultimis, druska, česnaku ir trupučiu alyvuogių aliejaus ir palikau masę išvarvėti per marlę (nespausdama) apie 12 valandų. Dar kitą dieną susiformavusią masę apvoliojau moliūgų sėklų, krapų ir pipirų mišinyje ir kepiau orkaitėje (kol paruduoja, truputį sutrūkinėja ir labiau sustingsta. Geresnis variantas yra naudoti migdolų miltus (trumpiau užtrunka, reikia mažiau vandens, labiau sukietėja), ypač blanširuotų (nuluptų) migdolų - gražesnė spalva. Receptą radau čia, bet visada gi darau pagal save... Manau, galima jį naudoti ir nekepus, užsitepti ant duonos, bet keptas skaniau, įgauna truputį kietumo, nors įmanoma ir tepti.

Antrasis - visai net ne sūriškas dalykas, man mažiausiai patinkantis iš visų keturių. Birmiškas tofu (Burmese tofu), gaminamas iš avinžirnių miltų, tekstūra panašus į Silken tofu, toks želinis, nors jokio kito stingdiklio čia nereikia. Nepatiko man jis tik todėl, kad trūko kažkokio skonio, bet kartu su kokiais nors prieskoniais (pavyzdžiui, maistinėmis mielėmis) ar kitais produktais visai nieko. Tiesą sakant, kai bandžiau kepti keptuvėje gabaliukus, bent jau man jis lydosi. Taigi, iš pradžių per naktį užmerkiau avinžirnių miltus (galbūt išeitų ir susimalti namie, bet paskui gal reikėtų kietesnius gabaliukus perkošti, na, žodžiu, nebandžiau). Iš ryto pakaitinau - iš pradžių viršutinį sluoksnį (drumzliną vandenį), o vėliau ir likusią šlapių miltų masę, taip pat druskos (galima ir kitų prieskonių). Kaitinau, maišydama, kol labai jau sunku maišyt pasidarė, tuomet išpyliau į formą (nuotraukoje jis dešinėje, "papuoštas" kalendrų lapais ir braziliškais riešutais). Tokį "tofu-sūrį" galima irgi tepti (kai toks prėskas, primena švelnų humusą), arba pjaustyti į salotas, dėt į troškinius ir t.t. Receptas čia. Sustingsta pakankamai greitai, bet originalas siūlo palaikyt šaldytuve.

Trečiasis variantas - anakardžių sūris. Kreminį sūrį lengva pasidaryti tiesiog sumalus anakardžius su druska, citrinos sultimis ir kuo tik nori. Bet maniškis - kietos konsistencijos ir man iš jų visų labiausiai primena sūrį. Anakardžius sumaliau su druska, citrinos sultimis, migdolų pienu (gali būti pvz. sojų pienas ar tiesiog vanduo), kadangi neturėjau maistinių mielių - "Marmite" ir alyvuogių aliejum. Tuomet su vandeniu pakaitinau ir ištirpdžiau kelis šaukštus agar-agar miltelių, suplakiau viską ir supyliau į formą (nuotraukoje - glotnus produktas kairėje). Jį galima vėl pakaitinti ir išlydyti, užsipilti ant picos ar pan., bet man nepavyko išlydyti jo orkaitėje - matyt, reikia daugiau riebalų, pvz rafinuoto kokosų aliejaus ar margarino. Ne sūris, bet ant duonos [skaitant naujienas] "suėjo". Galbūt panašiausias receptas čia. Sustingsta greitai.

Ketvirtasis - senas geras tofu. Pagerintas saulėje džiovintais pomidorais, sezamo sėklomis ir kaparėliais. Sojos pupeles užmerkiau iš vakaro, ryte sumaliau su vandeniu, perkošiau, užvirinau, įdėjau druskos, supyliau nigari (koaguliantą, sutraukiantį sojų pieną į "varškę", pagr. medžiaga magnio chloridas), į susidariusią masę sudėjau pomidorus, sezamą ir kaparėlius, paslėgiau. Man asmeniškai labiausiai patiko jis - gal kad pripratusi.

Atrodo, darbo daug, ilgai užtrunka - bet neveganams ir nevegetarams labai patiko, mažėjančia tvarka, kaip kad aprašiau. Ypač dėmesio sulaukė migdolų sūris, gal kad daugiausiai druskos ir citrinos? Nežinau. Bet pabandyt galima, o ir atrast būdų palengvint procesą. Aišku, buvo ir komentaras: "Bet čia vis tiek ne sūris". Tikra tiesa. Nes, kaip žinia, tikras sūris ir pienas ne padeda mums stiprinti kaulų, o iš jų netgi atima kalcį...

P.S. Senais laikais (na gerai, pernai) nusipirkau kilogramą nigari. Gaminant tofu (tarkim, iš kilogramo sojų pupelių) užtenka maždaug trečdalio arbatinio šaukštelio (jei įdedi per daug, tofu tampa kartus, reikia gerai perplauti, o kietumas priklauso nuo paslėgimo, ne nuo nigari kiekio). Gal kam reikia - galiu pasidalinti. Jis suteikia geresnę konsistenciją nei citrinos sultys, actas, ar kalcio chloridas (kurį kažkada pirkdavau Universiteto vaistinėje).

P.P.S. Dar senesniais laikais gaminau "sūrį" ant picos iš virtų bulvių (?), morkų (???) ir maistinių mielių, ir pyliau tiesiai skystą ant picos. Nebuvo taip jau blogai. Gal yra dar kitų veganiško sūrio pagrindų, kurių aš nežinau?

O jei ką

Įkrauni telefoną. Iš vakaro. Nes o jei paskambins kas. Arba reikės skambint. Dažniausiai nereikia, bet o jei. Ką rytoj valgyt vakarienei - gal kokių pupelių užmerkt? Ir prižadėjau sau vąšeliu nert, bet taip noriu miego...

Ryte - draugiškai į darbą. Kuria nors transporto priemone. Pro avis. Ir triušius. Darbas - vienas iš tų, kai galvoji: o už ką man iš tikrųjų moka? Aš čia truputį, ten truputį kažką ir ką? Per pietus apsiperki. Kasdien. Nes o jei karas ar ką. Greit greit pavalgai ką nors vegetarinėj kavinutėj, kur kasdien klausi: "what's vegan today?", ir dažniausiai atsako: "I'm not sure, ask Rich". Darbas darbas (darbas?). Namo namo namo... [pro triušius, pro avis] Vakarienė - kūryba, eksperimentai, nepasisekimai, nusivylimai. Neplauti indai. Ką žiūrim, kol valgom? Dokumentinis filmas, IT crowd, The Big Bang Theory, Flight of the Concords, Daily show su kažkuo? Ai, sezonas baigėsi. Pradėkim ir vėl Draugus, ar ką! Ką ryt vakarienei, gal avinžirnių užmerkt ar pasidaigint alfalfos? Ir jie ilgai ir laimingai... tfu, IR TAIP TOLIAU.

Bet aš juokauju. Mes veikiame kartais. Buvome Bristolyje veganiškam festivalyje, kur matėm ir jutom daug ko. Daugiausia maisto. Muzikos. Drabužėlių. Buitinės ir kūninės [necheminės] chemijos. Organizacijų ir akcijų. Paskaitų ir pamokų. Na ir visa kita. 1) Smagu, žavu, šaunu, sveikintina, kad tiek daug gyvūnams nekenkiančių alternatyvų, parodant, kad veganiškas gyvenimo būdas yra pilnavertis. 2) Veganizmui prijaučiančių labai daug!!! 3) Bet. Visur yra komercijos, visi stengiasi tau kažką parduoti, įsiūlyti ir kas veganiška - nebūtinai yra sveika ir naudinga (Tau ir Žemei). Vos keli kioskeliai buvo ekologiški, na o ir kiti gaminiai - cukraus, riebalų, priedų kupini. Aišku, kartais galima, kogi ne, nedaug šventųjų yra... Tiesiog truputį nusiliūdinau. Užtat dabar turiu kietą Vegan Society ženkliuką.

Su ta linksma gaida.

Ir dar keliaujam į parkus, miškus, laukus, pievas, kalvas, turgus, muges, filmų vakarus ir netgi didelius miestus. Čia tarp kitko, jei ką.

P.S. Jei kam nors iš Lietuvoje esančių mano Skaitytojų reikėtų kažko veganiško iš UK, leiskite man žinoti ir liepą galėtute tai gauti :) Ir mane pamatyti - gyvai!

P.P.S. Aš labai labai daug gaminu, tik visai visai nefotografuoju.

Aš visada įdedu geriausias nuotraukas

Yes, indeed.

Ir dar iš fotiko neištryniau šeimynykščių [chi, mano teta taip vadina Šeimyniškių gatvę] nuotraukų, o jau kliukt, ir pora mėnesių praėjo. Aš kartais pagalvoju, kad šitam pasaulyje yra kažkoks besotis laiko rijikas, kuris valgo mūsų laiką. Ir tai niekada nesibaigia! O ar gamina kas daugiau laiko? Man atrodo, kad ne, nes niekada apie tai negirdėjau. Jau žinau, kad visi mes turim miego skolų, bet panašu, kad kaupiasi ir laiko skola, nes visi skundžiasi, kad jo vis nėra. Manau, laikas užsiimti kaip ten tuo, slow life?

We're so human, all of us.

Duona. Pyragai. Melionas :)
Dabar duoną kepu su mielėmis, nes tingiu daryti raugą, ir niekada nesu patenkinta, koks jis išeina, kad pasilikčiau kitam kartui. Ir šiaip nebekepu duonos, tik naudoju likučius.
Ir man labiausiai patinka šokoladiniai pyragai, nes jie gražiai iškyla. Šįkart netgi padariau icing'ą iš kavos, agavos sirupo ir kokosų aliejaus.

O šiaip dar dariau humusą - pasirodo, taip paprasta [tik kad mano blenderis užrūko net]: avinžirniai, druska, česnakas, citrinų sultys, alyvuogių aliejus, tahini (sezamų pasta) ir vanduo. Pusę jo padariau su moliūgo sėklomis ir džiovintais salierais. Taigi, viską reikia tiesiog sumalti, suplakti, sumaišyti, sukapoti ar kaip kitaip "suvienyti" ir skanauti... Pasirodo, galima misti beveik vien juo ilgiau nei parą!

It's just food

Spelt flour, baking powder, brown sugar, agave syrup, soy milk, mashed apple, vegan margarine, grated carrots, pineapple jam. And of course, bananas, apples, pears, mango.

--

Nuotrauka ir turėjo būti kreiva.

Kiek procentų manęs yra manyje?

Nes suaugusieji iš tiesų mėgsta skaičius.

Čia paukštis, kuris taip patinka I. "Nesuprantu, kas jį vis nuverčia, jis gi toks kietas!". O dabar jis laimina šokoladinį pyragą. Speltos miltai, kepimo milteliai, kakava, chocolate chips, razinos, malti linų sėmenys, rudasis cukrus, agavos sirupas, aliejus, sojų jogurtas, vanduo. Išsižiojo bekepdamas, bet man dėl to tik dar labiau patinka.

 --

Spelt chocolate cake: spelt flour, baking powder, cocoa powder, chocolate chips, rasins, ground flax seeds, brown sugar, agave syrup, oil, soy yogurt, water. And the bird that's blessing it.

--

O naujieji kasmet nauji. Kad ir ką.

Kukučiukai

Aš turiu blenderį ir galiu darytis kokteilius. Vakar susimaliau su petražolėmis ir goji uogomis (dygliuotasis ožekšnis), šiandien - su kale (lapinis kopūstas. ne šuo). Dar paskui darysiu aguonų pieną - miešimą. Pirmą kartą gyvenime bandžiau kepti kūčiukus, bet o dieve kaip nusibodo, tai padariau gal saują, o kitų tešlą, dar minkštą, suvoliojau į bulką - su ruduoju cukrumi ir chocolate chips. Ir vis negaliu atsišypsoti nuo tų visų mielų žmonių, kurie man įdavė atvirukus ar šiaip tarė žodį. Net ir tie, kurie manęs nežino.

Mielinė basic tešla - mielės, kvietiniai miltai, rudasis cukrus, agavos sirupas, aguonos, šiek tiek migdolų pieno, vandens ir aliejaus. Dar šokolado gabalėlyčiai ir papildomai rudojo cukraus.

Ir čia bus tokios rimtai Kūčios.

--

I really wanted very Lithuanian Christmas Eve, so decided to make something traditional, like Kūčiukai. However, I got so very much bored that I used the rest of the dough for a big pastry. Ingredients: yeast, wheat flour, brown sugar, agave syrup, poppy seeds, a little almond milk, water and oil. Also, some chocolate chips and additional brown sugar inside and on the top.

--

Nu nesugebėjau pažiūrėti Bonės ir Klaido.

Kaip ir pridera

Štai aš. Ego. Verdu tautų katile. Ir neverdu. Nekepu taipogi.

Jau kuris laikas kaip nebesistebiu, kodėl kostiumuoti vyrai dažniausiai lipa į paskutinį paskutinį vagoną, ir net nebeima juokas, kai milijoną kartų per dieną girdi/matai mind the gap please mind the gap. Ir nebegalvoju, kur tie žmonės skuba, lipdami kairiąja eskalatoriaus (ne ekskavatoriaus) puse, ne - aš jau esu jie. Ir kai mintyse sau mąstau logiškai: eidama per gatvę, pirma pasižiūrėk ne į tą pusę, į kurią norėtųsi, o į priešingą, suprantu, kad pagal tokią logiką vis tiek pirma pasižiūriu į kairę, mat jau pripratau žiūrėti į dešinę.

Ir vis tiek iš savo urvo išlendančiai šeimininkei korėjietei sugebu pasakyti LABAS. Ir delfi vis dar pirmasis puslapis, kur perskaitau paskalų antraštes. Ir užeinu į rusų/lietuvių/latvių krautuvėlę nupirkti panelei I. sūrelių ir pasidairyti į šaldytą duoną. Nesvarbu, kad jie ten neturi ruginių miltų.

Bandžiau kepti duoną: iš ruginių miltų raugo (kuris, matyt, nesurūgo pakankamai, čia šalta), ruginių miltų (ak, tiesa, jų vos radau vienoje eko parduotuvėje, niekam čia ruginė duona neįdomi), ruginių dribsnių, avižinių dribsnių, saulėgrąžų ir moliūgų sėklų, druskos, vandens ir aliejaus formos dugnui patepti. Nesakysiu, kas išėjo.

O šiandien orkaitėje išsikepiau saldžiųjų bulvių ir morkų. Ajajai, kaip skanu. Ačiū ponui A. už supažindinimą. Pasirodo, paprasčiausiai supjaustai daržoves gabaliukais, dar galima dėti česnako kokio, prieskonių (kurių neturiu didelio pasirinkimo - nevykusiai nusipirktas raudonėlis, tikintis, kad tai bus mano mylimas oreganas, bet, o nusivylime; dar, anot I. ir kaip turėjau sutikti pati, avim smirdantys baltieji pipirai ir druska), šiek tiek aliejaus ir pašauni kokiam pusvalandukui į orkaitę.

Kadangi nuotraukos neturiu, čia tebūnie iliustracija. Vadinasi "Baltiniai".

O šiaip viskas gerai.

Gal tik mažinu standartus.

Vegan mofo du

Gi veganų diena buvo.

Čia - ryžių miltų keksiukai. Žinoma, ryžių miltai, kepimo milteliai, truputis guaro gumos miltelių [kuriais, jėė, pavyko atsikratyti geruoju], sutrinti bananai su apelsinu, apelsino gabaliukai, vanduo ir aliejus. Nedėjau cukraus, todėl, savaime suprantama, trūko saldumo. Galima kokį įdarą sugalvoti, bananų gabaliukų įdėti arba tiesiog dėti cukraus :D Dar klaidelę padariau, kad patarkavau apelsino žievelės, tai nors ir kvepėjo, bet buvo kartoka. Ir nereikia perkepti, nes kietoki pasidaro. Mama gali sakyti ką nori, bet man visai patiko.

Rice flour muffins. Rice flour, baking powder, a little guar gum powder, mashed bananas with orange, orange pieces, water and oil. No sugar, so felt the lack of sweetness. Either the filling or the icing would work as an improvement, but I'm so lazy... Even though the orange peel made them taste a little bitter and overcooking added to their being a little dry, I still kind of liked them.

Kelionėn - džiovintų obuoliukų...

Plan C

Vakar pagaliau išmečiau kelis kilogramus ne(be)reikalingų konspektų. Kiek darbo ir pusiau-miegių naktų reikėjo, kad išmoktum, galų gale kiek centų, kad visa tai nusikopijuotum. Ir štai, į makulatūrą keliauja primarginti sąsiuviniai, atšviesti keliuočiai, kudirkos, nevinskaitės, watergate'ai, morfemos, predikatiniai dėmenys, homerai ir kitokie gėriai. Čia norėtųsi pacituoti Aliną: kad tik žinotumėt, kaip visa tai nesvarbu :) 

Duona. Raugas (iš rupių ruginių miltų ir vandens), rupūs ruginiai miltai, rugių sėlenos, saulėgrąžų sėklos, vanduo, druska. Jokio cukraus, jokių mielių, jokių kviečių. Biroka.
Bread. Sourdough (from whole rye flour and water), whole rye flour, rye bran, sunflower seeds, water, salt. No sugar, no yeast, no wheat. Slightly crumbly.

Tofu. Sojų pupelės, vanduo, citrinos sultys, druska, prieskoniai. Pagaminau sojų pieną (sumaliau išmirkytas sojų pupeles su vandeniu, perkošiau), jį kiek pavirinau, įpyliau citrinos sulčių, o susidariusią "varškę" sugaudžiau į marlę, įdėjau prieskonių ir paslėgiau. Gal kiek per mažai citrinos ir per daug makalavimo šaukštu.
Tofu. Soy beans, water, lemon juice. I made soy milk (blended soaked soy beans with water and filtered), boiled it a little bit, put lemon juice. Later I caught the "curd" that formed to a cheesecloth, put some spices and pressed for it to get form. Slightly too little lemon and too much mixing with a spoon.

Šiąnakt sapnavau, kad esu koncentracijos stovykloje su buvusiais klasiokais.
Jogurtas ir vėl neišėjo.

Um contra o outro

Aš miegu pravėrusi balkoną, todėl kambarys kvepia obuoliais. Dieną uždarau, nes neapsiklojus gi šalta, ir tada visi namai kvepia virtais burokėliais arba grybais arba bobutės kryžiažodžiais. Man tai patinka, kai mama kepa duoną, tada taip saldžiai kvepia, matyt, čia ta stiklinė cukraus tešloje. Dar nuolat girdžiu šnypščiantį radiją, nes iš tikrųjų čia džiovinamų morkų ir petražolių garsas. Štai taip aš ieškau darbo.

Čia ir vėl košelė. Padaryta iš moliūgų sėklų, pomidoro, petražolių ir gal kokių prieskonių. Košelė tarnauja kaip padažas prie morkų ir cukinijų tarkių. Salotos vadinasi!
--

I sleep with an open door to the balcony, and the room smells like apples. At daytime I close it because it's getting cold while uncovered and the space fills with the smell of cooked beetroots or mushrooms or my grandma's crosswords. I like it when my mom bakes bread, it smells so sweet then, maybe it's that cup of sugar in the dough. And I always hear hissing radio as it's actually the sound of carrots and parsley being dried. That's how I look for work.

And that thing above is the mash made of pumpkin seeds, tomato, parsley and maybe some spices. It works as a sauce for my carrot and zucchini shreds. Voila, this is salad!

--

Šiandien sode prisivalgiau aviečių ir žemuogių. Taip, žinau...

am I wasting my time?

Tas rugsėjis gi. Atėjo mat.

Čia - bananinis sezamų pienas. Nelabai derinasi, tiesą sakant, bet užtat kaip dieviškai skanu. Dariau su mamos kieta sulčiaspaude - keliskart perleidau išmirkytus sezamus su vandeniu ir bananu. O likusius tirščius irgi skaniai suvalgiau :) Išėjo toks kreminis, "grietininis", vos vos karstelėjęs gėrimėlis (o paskui ir košelė). Galima ir su blenderiu pasidaryti tokį patį gėrimą, perkošti paskui per marlę - arba ne.

O štai čia žalias kokteiliukas - kriaušės, vanduo ir lapiniai burokėliai (mangoldai). Niam. Vietinis maistas.

--

Creamy and silky banana sesame milk - soaked sesame seeds, water, banana - all in my mom's cool juicer. Maybe not the best combination, but the taste is awesome. Possible to make the same in the blender, filtered or not.
Green smoothie - pears, chard, water. Yeah, all local.

--

"Kas tu ir ką darai su mano gyvenimu?", - ne tiek pasipiktinusi, kiek nustebusi paklausė ji.