Ką lengviau ištarti - ačiū ar atsiprašau?

O ką smagiau girdėti? :)

Kalbėtis yra gera. Kartais net nesvarbu apie ką. Ar kiek. Gal svarbiau, su kuo. Šiandien man buvo jauku. Dar valgėme pyragą. Ar tortą?

Pyragas žalias. Tiksliau, pusiau žalias, pusiau violetinis. Esmė tokia - pagrindas iš migdolų ir žemės riešutų kartu su datulių pasta, razinomis ir truputį kokoso aliejaus. Žalias sluoksnis - avokadas, bananas, datulių pasta, žalioji citrina, kokoso aliejus. Violetinis sluoksnis - anakardžiai, granatų sultys (na taip, jos buvo kitokios spalvos, bet kai viskas susimaišė, tapo violetinė), datulių ir razinų pasta, kokosų aliejus. Reikėtų padirbėti ant papuošimo... [kažkur skaičiau, kad geriausia puošti, truputį išduodant, kas pyrago viduje - t. y. tais dalykais, kurie yra ingredientai]

Man patiko ši "kepimo" forma.

Ir man patiko, kad dar kurį laiką po pyragų šypsojausi. Ir kad viskas atrodė paprasta. Ir verta.

Nors gaila tų Bangladeše ar kitur.

Ir dar (čia po Parulskio esė) pastebėjau, kad man patinka ir.

Aš mėgstu planuoti

Atsibundu ryte ir galvoju: atsikelsiu, nuėjusi į virtuvę užkaisiu vandens arbatai, o kol virs, nueisiu į vonią, gal dar lovą pasiklosiu... Kai einu į darbą, jau mąstau, ką po ko darysiu. Darbe svarstau, kaip išdėliosiu dienos darbus, o eidama namo jau planuoju, kaip užbaigsiu vakarą. Gera planuoti, tada jautiesi tarsi iš tiesų pati tvarkai savo gyvenimą. Bet beveik niekada mano planai neišsipildo iki galo. Kai susiplanuoji pirkinių sąrašą, o priešais nosį kažkas nušvilpia paskutinę kekę bananų arba kai netyčia išverti visą keksiukų tešlą ant grindų, o paskui turi perdarinėti vietoj kito darbo; nieko nepadarysi. Bet būna ir gerų trukdžių. Pavyzdžiui, kai ketini visą visą vakarą mokytis, o draugelis vis tiek užsuka (ir kol kalbi, padarai saldainukus).

(iš pamirkytų datulių ir razinų, migdolų ir saulėgrąžų sėklų, kuriuos atskirai sumali blenderiu, o tada sumaišai rankom, suformuoji kamuoliukus ir pavolioji kokoso drožlėse; ir tada, jei yra kantrybės laukti, įdedi kokiai valandai į šaldytuvą). Arba kai susiplanuoji niūrų vakarą po sunkių paskaitų ir ilgos darbo dienos, o tada pakalbi su mama. Arba kai sužinai, kad maksimoje avokadai po litą ir ten nuėjusi sutinki išgėrusį dėdę su juoda kate ant pečių. Ir dar kai jis tau sako: "jūs tokia graži mergaitė. tokia paprasta... nežinau, ką daugiau pasakyti".

Bet vis tiek ir toliau planuoju.

(kažkokios skanios kokoso drožlės buvo, parduotuvėlėj prie Europos, ant sankryžos kur nuskriausta stovi)

Baltauogė meškytė

Šiandien su mergaitėmis nusipirkom bilietus į Londoną. Buvo gera pasimatyti, kaip visada pakikenti iš visokių (ne)sąmonių. Eidamos atgal su Erne visai netoli barakų pamatėm baltuojančius krūmelius. Galvojau - žydi? Bet ne, pasirodo, ten tokios gražios baltos uogytės. Googlinau googlinau, kas tai galėtų būti, trumpam net patikėjau, kad tai amalas, bet pasirodo, kad tai - baltauogė meškytė. Ir gerai, kad nevalgiau uogų, nes jos, regis, nuodingos. Bet gal visai gražiai atrodo prie duonos? :D [stengiausi jų nepriliesti, todėl riekelė turėtų būti valgoma...]

Taip, kepiau duoną. Kaip visada, iš raugo. Dėjau ruginių miltų, kviečių gemalų, sojų miltų, ruginio salyklo, avižinių dribsnių, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklyčių, linų sėmenų, kmynų, truputį cukraus, druskos, aliejaus. Aušrai ir Ernei, kaip supratau, patiko.

O dar gaminau salotas. :) Pomidorai, pankolis (iki šiol nesuprantu, ką man primena jo kvapas), topinambai (gėris), poras (truputį per daug dėjau, tai dabar aštroka), garstyčių daigai, daiginti rugiai, mirkytos (dar neišdygusios...) saulėgrąžų sėklytės, petražolės, Negyvosios jūros druska (mane eko parduotuvėlėje paprotino, kad ji net geresnė nei Himalajų kalnų, tiesiog ši kažkodėl dabar ant bangos), garstyčių aliejus.

Aš sau į salotas dar prisidėjau avokado, kad nebūtų taip aštru, ir eilinį kartą virtuvėje susidūriau su mūsų mylimais augintiniais. Gerai, jei tai būtų katinas :) Taigi, pelyčių turime dar bent dvi. O štai tokią mūsų draugę (ir Mišos sukonstruotą jų gaudymo aparatą) gal užvakar užfiksavau prieš ją išnešdama į lauką ant lapų krūvos.

Graži, ane? [Negalvokit, kad esu beširdė: gyvūnas išsigandęs, panikoje, nelaisvėje, o ji čia mat fotkina! Bet aš užtrukau labai labai trumpai, o tada - apsirengusi pižama - vidury nakties - ėjau jos išleisti].

Šykštus moka dukart

Šiandien buvau svarbi persona. Nuo pat ryto sau kartojau, kad kažkas šiandien turi nutikti. Juk 11-11 (daug mano mėgstamiausių skaičių :). Na, taigi, buvau Scanoramos atidaryme ir netgi galėjau išgerti vyno, pasišlaistyti prie žymių žmonių. Tik negeriu. O filmas irgi buvo geras (kvietimas buvo dviems žmonėms, tad, nieko iš pažįstamų neprisikalbinusi, kartu paėmiau prie salės durų stoviniuojančią senutę, kuri žmonių klausinėjo, ar kas turi atliekamą bilietą).

O dar kepiau tortą. Priežastis? Anksčiau paleido iš darbo. O ką daugiau veikti namie? Tuo labiau kad jau seniai norėjau ką nors skanaus iškepti Mišai. Kad moka mokesčius ir dabar gaudo pas mus pelytes (humaniškai, paskui paleidžia į platųjį pasaulį). Ir kad kažkada labai ilgai knisosi prie lempos koridoriuje (kur tik man vienai trūko šviesos). Žinau, už viską reikėtų daugiau pyragų... Bet reikėtų ir laiko daugiau :)

Mano klaida - kad naudojau jau milijoną kartų mane nuvylusį kepimo popierių. Patį pigiausią. Prie kurio VISKAS prilimpa ir kuris tampa neatskiriama visokių gėrių ir pusgėrių dalimi. Todėl ir šįkart jį krapščiau krapščiau, bet kitąkart ieškosiu geresnio. Tad ir tortas išėjo toks nugramdytas. Bet kartu su kremu - net man visai skanus.

Kaip kepiau? Įsivaizdavau, kad darau kažką panašaus į tai, bet, žinoma, ne tai... Tešlą padariau iš miltų, krakmolo, kepimo miltelių, cukraus, vanilinio cukraus, kakavos, sojų pieno, aliejaus ir sutrinto obuolio. Čia tingumas tiesiog, kad nepamatavau kiekio, tai nieko tikslaus negaliu parašyti... Bet mano mažai tortinytei buvo per daug, tad iš atliekų [hm, iš kitų atliekų] padariau dar vieną. Su tortine nusibrėžiau apskritimus ant kepimo popieriaus [uch, tas popierius] ir tada ant jų paskleidžiau tešlą. Lakštelius kepiau po maždaug 10-15 min. Kremą dariau iš pakelio tofu (lietuviško, "Sojalitos") ir kokosų pieno, dar dėjau cukraus ir vanilinio cukraus. Taip ir susluoksniavau :)

Dar bandžiau su savo švirkšteliu (kurį pirkau Olandijoje gal už eurą ar panašiai) padekoruoti, užrašyti ką nors iš "šokolado" - kokosų aliejaus, kakavos ir cukraus [akylieji gali šiaip taip perskaityti recipiento vardą], bet vis tas šykštumas, lūžta, kreta tas švirkštelis. Sakau, skūpūs moka dukart.

Na, bet užtat dosnūs ilgainiui nebeturi iš ko mokėti :D
Skanaus, kas valgo.

kai širdyje taip gera ir ramu

Ir kai Tadas ką nors tokio papasakoja - kad ir, rodos, paprasčiausią dalyką - mąstai ištisus šimtmečius. Ir sakai sau: gal taip ir yra? Gal man irgi reikia sodybos, kur galėčiau priiminėti žmones-svečius, šypsotis jiems ir būti amžinai geros nuotaikos ir sirgti sloga tik tada, kai užvalgau perdžiūvusių datulių ir dar žinoti viską. Kiek tų teorijų aptarta, kiek jų nenuklausiau, kiek naujų kilo galvoje. Taigi.

Ruošėmės intensyviai veganų dienos paminėjimui Tado sodyboje. Ir dar ruošėmės antihelovyno [ar labai?] vakarėliui. Laiko buvo nedaug. Paskutinės salotos paruoštos šeštą ryto, o ir apskritai tokia maišalynė buvo, kad nieko taip ir nenufotkinau.

Ką gaminom?

Kristina rytojui [nežinau kuriam] kepė keksiukus. Pagal receptą. Receptas iš knygutės. Todėl tikriausiai [kaip skiriasi gerai-geriau-geriausiai ir tikrai-tikriau-tikriausiai - susimąstėm] negalim publikuoti recepto. Bet užtat jie buvo žiauriai skanūs ir saldūs. Ir jų akimirksniu nebeliko. Rimtai. Ačiū, dočenka.

O štai aš kepiau patisonų pyragą [antihelovynas, tai kad būtų ne iš moliūgų]. Tešla - kaip įprasta. Miltai, truputį cukraus, saujelė avižinių dribsnių dėl įdomumo, šaukštelis kepimo miltelių, vanilinio cukraus, dar truputėlį ciberžolės (curcumos) - spalvai, vandenėlio (o gal net sojų pieno turėjau?) ir aliejaus. Tokią tešlą suminkiau, padalinau į dvi dalis. Iškočiojau ir viena jų išklojau tortinę formą (ką jau čia, formytę). Tada įdarui sutarkavau patisoną, įbėriau truputį cukraus ir cinamono. Tą masę kroviau į tešla išklotą formą ir uždengiau kitu tešlos gabalu. Kepiau. Paskui valgėm ir spėliojom, iš ko pagaminta.

Kas dar? Dar buvo "želė" ir medūza, sumuštinukai su pupelių paštetu ir avokadų užtepėle, apibarstyti sėklytėmis ir daigeliais. Man visai patiko. Ir dar, atrodo, buvo visokiausių riešutų, vaisių ir bulvių traškučių - ve [kieno sangria liko???]

Ir kepiau duoną. Vieną kepaliuką mėginau minkyti, bet išėjo labai kieta. Į kitą užmiršau įdėti druskos, todėl buvo rūgšti. Ir šiaip kažkodėl nufotografavau tik pradinėje stadijoje...

Šįkart vėl rauginau savo raugą, nors Ainis sakė, kad perrūgusi truputį [Tadas sakė nedėti raugo išvis arba nekepti duonos, tai ir nebus rūgšti]. Rauginau gal keturias dienas, tada paruošiau jau visą tešlą (viena duonikė tik su kmynais, kita - ir su sėklytėmis, kviečių gemalais, cukrumi) ir palikau kilti per visą naktį, o tada kėliausi anksti ryte ir pašoviau į orkaitę. Tada vėl ėjau miegot porai valandų, kol kepė.

Pas Tadą vežiausi morkų-griežčių-ropių-juodųjų ridikų-moliūgų-daigelių salotų be druskos [džiaugiausi, Tadas valgė]. Ir dvisluoksnį žalią pyragą iš moliūgų ir bananų-apelsinų. Sory, nepadariau nuotraukos. Nebent čia kur rasim.

O pas Tadą buvo jauku. Truputį pjoviau malkų. Ir sėdėjau, atsirėmusi į pečių.

Gyvūnėlių kepinės

Šiandien Aušra parašo, kad misteriui E. reikia tešlos be kiaušinių recepto. Galvoju, na, tai tiesiog kaip paprasta tešla, tik be kiaušinių. Kadangi tuo metu šalia manęs buvo du kvalifikuoti virėjai, klausiau jų patarimo ir bandėme surasti geriausią receptą E. blynams. Kai "sukūrėme", jis ir pats suprato, kad tai kaip paprasta tešla, tik be kiaušinių. Nes taip [dažniausiai] ir yra :)

Šiandien vakare grįžau namo ir mąsčiau: nekepk nieko. Geriau pailsėk. Taigi, ir pailsėjau. Kepiau. Išsitraukiau senas senas sovietines sausainėlių formeles - tas, kuriomis naudodavosi mano mama, kai dar netingėdavo man ir sesei kepti sausainių. Dabar iš tų formelių rinkinio liko vos kelios. Man labiausiai patikdavo su širdutėm, o dabar labiausiai patinka šuniukų ir ežiukų forma. Nes tik jie žmoniškai atrodo.

Šokoladiniai sausainiai vadinasi. Paėmiau miltų - tarkim, tris keturias stiklinaites, cukraus apie stiklinaitę, žiupsnelį kepimo miltelių, vanilinio cukraus ir kelis šaukštus kakavos miltelių, dar dėjau truputį maltų linų sėmenų, bet jos nėra būtinos. Sumaišiau sausus ingredientus. Tada pyliau truputį - gal stiklinę avižų pieno (bet vietoj jo lengvai galima naudoti paprastą vandenį) ir ten pat pyliau ištirpdžiusi kelis šaukštus kokosų aliejaus (irgi galima dėti rapsų ar saulėgrąžų). Tada minkiau kietoką tešlą, kurią vėliau kočiojau Kristinos termosu. [jei kas netyčia galvojate, ką man padovanoti Kalėdoms - gal kočėlą?]. Taigi, o tada jau žaidžiau su formelėmis. Buvo smagu ir ilgai.

Tokius gyvūnėlius pašoviau į krematoriumą (?), pasirodo, kokioms penkiolikai minučių, kad per daug nesukietėtų. O tada galima skaniai krimsti ir spėlioti, koks gi gyvūnėlis tai?

MOFO

Galvoju, kas tas vegan mofo? Net kelios mano mėgstamos (ar mėgiamos?) blogerės įsidėjusios kažką apie tai. O pasirodo, tai labai paprasta. Tiesiog kartu su veganų diena (lapkričio 1) prasidėjo veganiško maisto mėnuo (vegan month of food) ir rašantieji blogus (žinoma, prijaunčiantys veganiškai mitybai) skatinami kasdien ar bent 20 dienų per šį mėnesį nors kažką parašyti apie veganišką maistą.

Aš nesu blogerė, dar nenusipelnau dalyvauti šitame veiksme. Bent dar ne oficialiai (rašoma atskirai, nes parodoma priešprieša: ne oficialiai, o... nu kažkas... asmeniškai. :)

Ta proga galiu paminėti, kad vakar dariau šokoladą. Kadangi neperku Lietuvoje esančio šokolado (mat mane baido visokie ten pieno ir kiaušinių pėdsakai visuose juose, o bene vienintelis, kuris tikrai tikrai veganiškas, yra svetainėje tikraibe, ir už kurio atsiuntimą turėčiau sumokėti 20 Lt, ko aš nedarysiu, nebent prikaupsiu ilgesnį sąrašą, pavyzdžiui, Kalėdoms arba išvis nuvažiuosiu į Kauną. kažkada), darausi jį pati.

Nusiperku "Rūtos" kakavos sviesto - jis, sako, gerai nuo peršalimų, į arbatą ar kakavą įsipilti (aš jį dar ir kituose reikaluose naudoju, kada nors parašysiu). Beje, Šiauliuose, Kaune, gal dar keliuose miestuose jis pigiau negu Vilniuje. Taigi, pašildau jį vandens vonelėje (na, kad nebūtų tiesioginė ugnis), kai ištirpsta, įdedu kakavos miltelių ir cukraus (šiaip tikriausiai neblogai būtų dar ir sojų lecitino įdėti, bet aš savąjį baigiau jau seniai ir niekaip neprisiruošiu nueiti nusipirkti naujo; jis padeda medžiagoms geriau susirišti, ir duoda tam tikro traškumo, kai lauži šokoladą - kad būtų gražus garsas, blizgumas ir t. t. :)) Pagal idėją kakavos miltelių reikėtų tiek, kiek ir kakavos sviesto, kad išeitų tikras, juodas juodas šokoladas, bet aš paprasčiausiai neturėjau tiek, gal todėl man jis dažnai išeina riebokas. Užtat tas riebalas visai malonus ant lūpų - kaip prabangus lūpų balzamas (taip taip, jo deda į tokius dalykus, tik dar prikemša visokių chlamų ir dar užsiplešia belenkiek pinigų). Cukrų aš prieš tai sumalu į pudrą, nes kitaip jis man sunkiai ištirpsta - nežinau, gal reikėtų ilgiau kaitinti ar kažką kita daryti, gal naudoti agavos sirupą - juk ir daug sveikiau būtų. Ir, įdomumo dėlei, pasidariau tokius kaip saldainukus: į silikonines keksiukų formeles (nes kitokių tiesiog neturiu) įdėjau po keletą migdolų, užpyliau gautos šokolado masės, kad vos apsemtų, kitus dariau su saulėgrąžomis, trečius - su sezamo sėklytėmis. Galima dėti kitokių riešutų, razinų, džiovintų slyvų, abrikosų, bananų ar ko tik norisi. Kadangi keksiukų formelių turiu ne per daugiausiai, kad išeitų daugiau saldainukų, juos greit įdėdavau į šaldymo kamerą, palaukdavau, kol apstings, ir išimdavau, kad galėčiau daryti kitus. Kas nori - dar liko keli :)