Ne viskas sūris, kas sūriu blizga

Kepėm picą. Na, "picą", nes man kelissyk [visavalgiai] yra paaiškinę, kad tai ne pica, o jos pakaitalas, mat tikrieji patiekalai tam ir turi pavadinimus, kad žinotum jų ingredientus (na, tuos gyvūniškus). Nors mano draugė italė sakė, kad tikroji pica buvo vargdienių valgis - duonos paplotėlis su pomidorais ir trupučiu alyvuogių aliejaus, ir tik kai žmonės praturtėjo, pradėjo dėti mėsą, sūrį ir kątikne. Mokslinių straipsnių ta tema neskaičiau, bet ir ginčytis neketinu.

Na, mūsiškė irgi ne tokia. Pagrindą gaminau iš 3/4 speltos ir 1/4 ruginių miltų, o ant viršaus sukrovėm [iš savo daržo] pomidorų padažą, pakepintą svogūną, brokolio žiedelius, ankštines pupeles, česnaką, dar įėjo [pirktiniai] baklažanai, paprikos, keli veganiškos dešrelės gabaliukai ir veganiškas sūris [čia tie kabutėse]. Patiekėm su salotomis - pomidorai, agurkai, salotų lapai, bazilikai, gražgarstės, barborytės (! angl. landcress), kiaulpienių lapeliai, kelios alyvuogės, svogūnėliai (angl. shallots).

"- Mmm, nuotrauką? - Neee... -Reikia gi, taip skaniai atrodo. - Na gerai, bet greitai tik."

Sūris turbūt buvo vienintelis produktas, kurio labai ilgėjausi, pradėjusi maitintis veganiškai. Dabar... nežinau, nejaučiu tokio didelio poreikio, tik visuomet įdomu išbandyti, kai randu naują produktą. O šįkart teko net ir labai pabandyti, nes gavau turbūt šešis pakelius nemokamai (užtat besibaigiančio galiojimo), tad turėjau pabūti kūrybiška. Ir visai neblogas sūris, vienas skanesnių ir geriausiai besilydančių, kokius teko ragauti (ekologiškas ir be sojos). Dar laukia pora pakelių sūrio riekelių - irgi skaniai einasi, tik labai jau viskas riebu...

O čia mano žinutė londoniečiams!

 

---

Taigi, Škotija visgi liks Jungtinėje Karalystėje. O aš galvojau, kad išeis. Kaip ir galvojau, kad Lietuvoje referendumas įvyks. Bet mūsų daug, tad visi ir skirtingai galvoja [kas galvoja].

Vandens meškutis sako ką?/Water bear says what?

Galvojau, šiandien parašysiu apie vandens meškučius, arba lėtūnus. Bet kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo mažiau man šis reikalas patiko. Mat vandens meškučiai - mažyčiai [žiauriai kieti] gyvūnėliai, kai kurie nesiekiantys vieno milimetro, bet užtat kokie patvarūs - sugeba atlaikyti itin sudėtingas sąlygas, pvz  "išgyventi temperatūrose, artėjančiose prie -273 ^oC (absoliutaus nulio), gali atlaikyti temperatūrą, aukštesnę negu 151 ^oC, 1000 kartų stipresnę negu atlaiko žmogus radiaciją, išgyventi ilgą laiką be vandens ir išlikti vakuumo ir kosmoso sąlygomis" (Wikipedia). Tik kaip jie tai išsiaiškina? Vadinasi, tas temperatūras ir radiaciją jiems sukuria, norėdami išbandyti. Nemanau, kad tai labai malonu, o galų gale turbūt išbandė ir 152 (ar 3, ar 200 ar belekiek) laipsnius ir 1001 kartą stipresnę radiaciją nei žmogaus galimybės... Ir siunčia juos į kosmosą tada [jų neatsiklausę]. Tai kur čia mielumas?

O kita tema - kam trūksta kiaušinienės? Arba, kaip kažkada perskaičiau žurnaliuke "Flintas", pautienės [Ko tik neprisiskaitydavau jame; ir tik po kurio laiko sužinojau, kad jis neva berniukams skirtas] Aš jau kurį laiką žaviuosi avinžirniais. Iš jų tiek visko galima pagaminti - falafelių, humuso, į troškinius, salotas, sriubas dėti, daromas dar ir jų miso, o miltų galima dėt į duonas ir kitus kepinius - gi daug gero baltymo ir šiaip maistinių medžiagų. Mano išbandytas avinžirnių "tofu" manęs itin nesužavėjo, tačiau avinžirnių "kiaušinienė" visai patiko.

Šįkart užsirašinėjau, kiek ko dėjau, tad galiu pasidalinti, jei kas norėtų pamėgint:

200 g avinžirnių miltų (galbūt galima sumalti sausus avinžirnius, bet nebandžiau) - galima kiek mažiau, kad masė nebūtų labai tiršta - bet ir ne tokia skysta kaip kiaušinis
300 ml vandens
10 g (pora šaukštų) maistinių mielių dribsnių (jei patinka skonis)
2 šaukštai ar panašiai kokosų aliejaus (ar kitokio aliejaus kepimui *)
1 vidutinis svogūnas (naudojau raudoną)
1 maža paprika (naudojau geltoną)
2 pomidorai
150 g rėžiukų (??? ar tikrai rėžiukų - angliškai watercress)
Druskos, pipirų, patinkančių žolelių, ciberžolės

 * Pasidomėkite aliejais - geriau nenaudoti rapsų, saulėgrąžų (rafinuotų-išvis niekada) ar net alyvuogių aliejaus kepimui (ir jokiu būdų kanapių ar linų sėmenų - kepimui; tinka tik šaltiems patiekalams apšlakstyti, į salotas ir pan)

Miltus sumaišiau su vandeniu, prieskoniais, maistinėmis mielėmis ir leidau pusvalandį pastovėti (bet nebūtinai). Kokosų aliejuje pakepinau svogūną, po kelių minučių įdėjau papriką, kiek vėliau - pomidorus. Sumaišiau pjaustytus rėžiukus su miltų-prieskonių mišiniu ir supyliau į keptuvę. Palikau kelioms minutėms pakepti, tada gabalais apverčiau - nežinau, kaip geriau paaiškinti. Turbūt panašiai kaip kiaušinienę kepant - maišant, kad neliktų žalios, neapkepusios dalies (iš viso apie dešimt-penkiolika minučių). Galima kept su kitokiomis daržovėmis arba grybais, arba minimalistiškai, vien avinžirnius, tik tuomet gali trūkt skonio. Reikia neprikepančios keptuvės, beje. Ir omletas turbūt išeitų, tik reikėtų kažkaip tešlą sutvirtinti. Bandžiau panašiu metodu daryti ir quiche įdarą, bet pirmas bandymas nebuvo labai vaisingas. Recepto idėjos turbūt labiausiai kilo iš čia ir čia. Patiekiau su šviežiais pomidorais, agurkais ir orkaitėje keptomis bulvėmis ir saldžiosiomis bulvėmis.

---

I wanted to write about the amazing water bears - little creatures that can withstand extreme conditions - heat, cold, drought, radiation... But how do they test it? They must expose these little animals to such conditions. And they're sending them to space.

Let's talk about something else. For instance,

Chickpea egg scramble!

200 g (or a bit less) chickpea flour
300 ml water
10 g nutritional yeast flakes
2 or so Tbs coconut oil for cooking
1 medium (red) onion
1 small sweet (yellow) pepper
2 tomatoes
150 g watercress
Salt, pepper, favourite herbs, turmeric

Mix chickpea flour, spices, water, nutritional yeast in a bowl and let it sit. Meanwhile, chop veggies and heat oil in a non-stick pan. First cook onions, after a few minutes add sweet pepper, and finally tomatoes. Mix chopped watercress with chickpea mass and pour into the pan. Let it cook a few minutes then flip (in pieces) or stir, probably like you would eggs. Ready in 10-15 min. I served mine with cucumbers, tomatoes [from my garden!] and roasted potatoes [fmg] and sweet potatoes. You could probably try making an omelette or a quiche using similar 'technology', mine didn't work that well yet. Recipe ideas from here and here.

---

Tai kuri ten krepšinio tauta?

Ateina laikas, kai keičiasi laikai

Ir ne tik metų laikai keičiasi (vasara, dar pabūk! verkšl verkšl), bet dar ir tie laikai, kai galim sakyt "O mano laikais tai būdavo [įrašyti bet ką, kas būdavo gerai, o dabar nebėra - arba atvirkščiai. lAAbai subjektyvu, bet tame ir gėris]" O tais laikais ir mes kiti buvom, gal tiesiog kitas laikas + kitas aš = vis kita dimensija? Ir jei čia rašytų Gedutis, jis kaip nors pritaikytų pasakyti: o tie laikai, kuriuos laikai... Ar kaip nors panašiai. Aš vis prisimenu jo dainą apie žiogelį, nežinau, ko man ji taip patinka.

Na, žodžiu, aš ir vėl čia!

Panelė E. sako, rašyk; nebūtinai apie maistą. Nes valgyt tai visi turim, bet nebūtinai su visais tuo reikia dalintis. Na, ji taip nesakė, bet pati išmąsčiau :) Labai džiaugiuosi, kad daugėja lietuviškų vegan blogų, manau, to labai reikėjo/reikia. Visgi maistas - didelė mūsų socialinės aplinkos dalis. Kai panelė G. (dabar jau ponia) paprašė veganiškų receptų, ką galėtų savo šventėje patiekti tokiai sudėtingai viešniai kaip aš, puoliau naršyti internete, kokią nuorodą nusiųsti - ir buvo iš ko rinktis! Ačiū, mieli blogeriai/ -ės, tęskite savo prasmingą darbą, net jei ir atrodo, kad gal niekas neskaitys...

O po tokių pasiseilėjimų, galvoju, pasidalinsiu visgi tuo, ką šiandien valgėme. Vadinasi troškinys iš to, ką turime. Profesionaliai. Taigi, reikėjo poros baklažanų, cukinijos, geltonosios paprikos, svogūno, morkos, špinatų, išvirtų pupelių, pomidorų tyrės (galima šviežių pomidorų), prieskonių. "Papuošėme" avokadu, kadangi troškinyje nebuvo jokių pridėtų riebalų.

Pabaigai norėčiau pasigirti, kad kaip save gerbianti kaimietė turiu daržą, o jame net ir šiltnamį. Nors daržas - tai nuolatinė kova [už būvį], bet derliaus visgi kažkiek yra, tikėkimės, daugiau nei išlieta prakaito ar pasidalinta [nori nenori] su netinkamu oru, paukšteliais, vabalėliais, sraigėmis, šliužais ir kirminėliais [o gal net ir pelytėmis, jos kažkaip mane metų metais persekioja].  

Nauji lapai

Ir ta žiema visai šalta. Ir lijo, ir snigo, ir visko buvo. Ir ne tik nauji lapai, bet ir žiedai išsipumpuravo.

Ir nors sniego senio nebuvo, svarbu buvo sniego karas.
Ta proga (ir dar kad panelė E. sakė: bus sūrio ir "čatnio" vakaras, bet veganams tai nebus sūrio) aš gaminau "sūrį". [Ir dar raudonųjų pupelių paštetą, nes čatnio aš neturiu].

Ir man neitin patinka tas vegan sūris, kurį gali rasti parduotuvėse, nes jame labai jau daug visko, kas ne taip jau ir sveika mums, o gal net ir gmo. Esu radusi vienos rūšies ekologišką vegan sūrį, pagamintą žirnių baltymų pagrindu, be sojos ir nedaug kitų ingredientų, bet labai sūrus ir keistos konsistencijos. Gal tiesiog geriau gyventi be sūrio? Gal. Taigi, iš tiesų mano gaminiai visai ne sūris.

Pirmasis (rudas, atskiroje lėkštėje) - gaminys iš migdolų ("feta"). Migdolus iš vakaro užmerkiau, kitą dieną sumaliau blenderyje su vandeniu (kiek galima mažiau), citrinos sultimis, druska, česnaku ir trupučiu alyvuogių aliejaus ir palikau masę išvarvėti per marlę (nespausdama) apie 12 valandų. Dar kitą dieną susiformavusią masę apvoliojau moliūgų sėklų, krapų ir pipirų mišinyje ir kepiau orkaitėje (kol paruduoja, truputį sutrūkinėja ir labiau sustingsta. Geresnis variantas yra naudoti migdolų miltus (trumpiau užtrunka, reikia mažiau vandens, labiau sukietėja), ypač blanširuotų (nuluptų) migdolų - gražesnė spalva. Receptą radau čia, bet visada gi darau pagal save... Manau, galima jį naudoti ir nekepus, užsitepti ant duonos, bet keptas skaniau, įgauna truputį kietumo, nors įmanoma ir tepti.

Antrasis - visai net ne sūriškas dalykas, man mažiausiai patinkantis iš visų keturių. Birmiškas tofu (Burmese tofu), gaminamas iš avinžirnių miltų, tekstūra panašus į Silken tofu, toks želinis, nors jokio kito stingdiklio čia nereikia. Nepatiko man jis tik todėl, kad trūko kažkokio skonio, bet kartu su kokiais nors prieskoniais (pavyzdžiui, maistinėmis mielėmis) ar kitais produktais visai nieko. Tiesą sakant, kai bandžiau kepti keptuvėje gabaliukus, bent jau man jis lydosi. Taigi, iš pradžių per naktį užmerkiau avinžirnių miltus (galbūt išeitų ir susimalti namie, bet paskui gal reikėtų kietesnius gabaliukus perkošti, na, žodžiu, nebandžiau). Iš ryto pakaitinau - iš pradžių viršutinį sluoksnį (drumzliną vandenį), o vėliau ir likusią šlapių miltų masę, taip pat druskos (galima ir kitų prieskonių). Kaitinau, maišydama, kol labai jau sunku maišyt pasidarė, tuomet išpyliau į formą (nuotraukoje jis dešinėje, "papuoštas" kalendrų lapais ir braziliškais riešutais). Tokį "tofu-sūrį" galima irgi tepti (kai toks prėskas, primena švelnų humusą), arba pjaustyti į salotas, dėt į troškinius ir t.t. Receptas čia. Sustingsta pakankamai greitai, bet originalas siūlo palaikyt šaldytuve.

Trečiasis variantas - anakardžių sūris. Kreminį sūrį lengva pasidaryti tiesiog sumalus anakardžius su druska, citrinos sultimis ir kuo tik nori. Bet maniškis - kietos konsistencijos ir man iš jų visų labiausiai primena sūrį. Anakardžius sumaliau su druska, citrinos sultimis, migdolų pienu (gali būti pvz. sojų pienas ar tiesiog vanduo), kadangi neturėjau maistinių mielių - "Marmite" ir alyvuogių aliejum. Tuomet su vandeniu pakaitinau ir ištirpdžiau kelis šaukštus agar-agar miltelių, suplakiau viską ir supyliau į formą (nuotraukoje - glotnus produktas kairėje). Jį galima vėl pakaitinti ir išlydyti, užsipilti ant picos ar pan., bet man nepavyko išlydyti jo orkaitėje - matyt, reikia daugiau riebalų, pvz rafinuoto kokosų aliejaus ar margarino. Ne sūris, bet ant duonos [skaitant naujienas] "suėjo". Galbūt panašiausias receptas čia. Sustingsta greitai.

Ketvirtasis - senas geras tofu. Pagerintas saulėje džiovintais pomidorais, sezamo sėklomis ir kaparėliais. Sojos pupeles užmerkiau iš vakaro, ryte sumaliau su vandeniu, perkošiau, užvirinau, įdėjau druskos, supyliau nigari (koaguliantą, sutraukiantį sojų pieną į "varškę", pagr. medžiaga magnio chloridas), į susidariusią masę sudėjau pomidorus, sezamą ir kaparėlius, paslėgiau. Man asmeniškai labiausiai patiko jis - gal kad pripratusi.

Atrodo, darbo daug, ilgai užtrunka - bet neveganams ir nevegetarams labai patiko, mažėjančia tvarka, kaip kad aprašiau. Ypač dėmesio sulaukė migdolų sūris, gal kad daugiausiai druskos ir citrinos? Nežinau. Bet pabandyt galima, o ir atrast būdų palengvint procesą. Aišku, buvo ir komentaras: "Bet čia vis tiek ne sūris". Tikra tiesa. Nes, kaip žinia, tikras sūris ir pienas ne padeda mums stiprinti kaulų, o iš jų netgi atima kalcį...

P.S. Senais laikais (na gerai, pernai) nusipirkau kilogramą nigari. Gaminant tofu (tarkim, iš kilogramo sojų pupelių) užtenka maždaug trečdalio arbatinio šaukštelio (jei įdedi per daug, tofu tampa kartus, reikia gerai perplauti, o kietumas priklauso nuo paslėgimo, ne nuo nigari kiekio). Gal kam reikia - galiu pasidalinti. Jis suteikia geresnę konsistenciją nei citrinos sultys, actas, ar kalcio chloridas (kurį kažkada pirkdavau Universiteto vaistinėje).

P.P.S. Dar senesniais laikais gaminau "sūrį" ant picos iš virtų bulvių (?), morkų (???) ir maistinių mielių, ir pyliau tiesiai skystą ant picos. Nebuvo taip jau blogai. Gal yra dar kitų veganiško sūrio pagrindų, kurių aš nežinau?

O jei ką

Įkrauni telefoną. Iš vakaro. Nes o jei paskambins kas. Arba reikės skambint. Dažniausiai nereikia, bet o jei. Ką rytoj valgyt vakarienei - gal kokių pupelių užmerkt? Ir prižadėjau sau vąšeliu nert, bet taip noriu miego...

Ryte - draugiškai į darbą. Kuria nors transporto priemone. Pro avis. Ir triušius. Darbas - vienas iš tų, kai galvoji: o už ką man iš tikrųjų moka? Aš čia truputį, ten truputį kažką ir ką? Per pietus apsiperki. Kasdien. Nes o jei karas ar ką. Greit greit pavalgai ką nors vegetarinėj kavinutėj, kur kasdien klausi: "what's vegan today?", ir dažniausiai atsako: "I'm not sure, ask Rich". Darbas darbas (darbas?). Namo namo namo... [pro triušius, pro avis] Vakarienė - kūryba, eksperimentai, nepasisekimai, nusivylimai. Neplauti indai. Ką žiūrim, kol valgom? Dokumentinis filmas, IT crowd, The Big Bang Theory, Flight of the Concords, Daily show su kažkuo? Ai, sezonas baigėsi. Pradėkim ir vėl Draugus, ar ką! Ką ryt vakarienei, gal avinžirnių užmerkt ar pasidaigint alfalfos? Ir jie ilgai ir laimingai... tfu, IR TAIP TOLIAU.

Bet aš juokauju. Mes veikiame kartais. Buvome Bristolyje veganiškam festivalyje, kur matėm ir jutom daug ko. Daugiausia maisto. Muzikos. Drabužėlių. Buitinės ir kūninės [necheminės] chemijos. Organizacijų ir akcijų. Paskaitų ir pamokų. Na ir visa kita. 1) Smagu, žavu, šaunu, sveikintina, kad tiek daug gyvūnams nekenkiančių alternatyvų, parodant, kad veganiškas gyvenimo būdas yra pilnavertis. 2) Veganizmui prijaučiančių labai daug!!! 3) Bet. Visur yra komercijos, visi stengiasi tau kažką parduoti, įsiūlyti ir kas veganiška - nebūtinai yra sveika ir naudinga (Tau ir Žemei). Vos keli kioskeliai buvo ekologiški, na o ir kiti gaminiai - cukraus, riebalų, priedų kupini. Aišku, kartais galima, kogi ne, nedaug šventųjų yra... Tiesiog truputį nusiliūdinau. Užtat dabar turiu kietą Vegan Society ženkliuką.

Su ta linksma gaida.

Ir dar keliaujam į parkus, miškus, laukus, pievas, kalvas, turgus, muges, filmų vakarus ir netgi didelius miestus. Čia tarp kitko, jei ką.

P.S. Jei kam nors iš Lietuvoje esančių mano Skaitytojų reikėtų kažko veganiško iš UK, leiskite man žinoti ir liepą galėtute tai gauti :) Ir mane pamatyti - gyvai!

P.P.S. Aš labai labai daug gaminu, tik visai visai nefotografuoju.

Aš visada įdedu geriausias nuotraukas

Yes, indeed.

Ir dar iš fotiko neištryniau šeimynykščių [chi, mano teta taip vadina Šeimyniškių gatvę] nuotraukų, o jau kliukt, ir pora mėnesių praėjo. Aš kartais pagalvoju, kad šitam pasaulyje yra kažkoks besotis laiko rijikas, kuris valgo mūsų laiką. Ir tai niekada nesibaigia! O ar gamina kas daugiau laiko? Man atrodo, kad ne, nes niekada apie tai negirdėjau. Jau žinau, kad visi mes turim miego skolų, bet panašu, kad kaupiasi ir laiko skola, nes visi skundžiasi, kad jo vis nėra. Manau, laikas užsiimti kaip ten tuo, slow life?

We're so human, all of us.

Duona. Pyragai. Melionas :)
Dabar duoną kepu su mielėmis, nes tingiu daryti raugą, ir niekada nesu patenkinta, koks jis išeina, kad pasilikčiau kitam kartui. Ir šiaip nebekepu duonos, tik naudoju likučius.
Ir man labiausiai patinka šokoladiniai pyragai, nes jie gražiai iškyla. Šįkart netgi padariau icing'ą iš kavos, agavos sirupo ir kokosų aliejaus.

O šiaip dar dariau humusą - pasirodo, taip paprasta [tik kad mano blenderis užrūko net]: avinžirniai, druska, česnakas, citrinų sultys, alyvuogių aliejus, tahini (sezamų pasta) ir vanduo. Pusę jo padariau su moliūgo sėklomis ir džiovintais salierais. Taigi, viską reikia tiesiog sumalti, suplakti, sumaišyti, sukapoti ar kaip kitaip "suvienyti" ir skanauti... Pasirodo, galima misti beveik vien juo ilgiau nei parą!

It's just food

Spelt flour, baking powder, brown sugar, agave syrup, soy milk, mashed apple, vegan margarine, grated carrots, pineapple jam. And of course, bananas, apples, pears, mango.

--

Nuotrauka ir turėjo būti kreiva.