Ir nors sniego senio nebuvo, svarbu buvo sniego karas.
Ta proga (ir dar kad panelė E. sakė: bus sūrio ir "čatnio" vakaras, bet veganams tai nebus sūrio) aš gaminau "sūrį". [Ir dar raudonųjų pupelių paštetą, nes čatnio aš neturiu].
Ir man neitin patinka tas vegan sūris, kurį gali rasti parduotuvėse, nes jame labai jau daug visko, kas ne taip jau ir sveika mums, o gal net ir gmo. Esu radusi vienos rūšies ekologišką vegan sūrį, pagamintą žirnių baltymų pagrindu, be sojos ir nedaug kitų ingredientų, bet labai sūrus ir keistos konsistencijos. Gal tiesiog geriau gyventi be sūrio? Gal. Taigi, iš tiesų mano gaminiai visai ne sūris.
Pirmasis (rudas, atskiroje lėkštėje) - gaminys iš migdolų ("feta"). Migdolus iš vakaro užmerkiau, kitą dieną sumaliau blenderyje su vandeniu (kiek galima mažiau), citrinos sultimis, druska, česnaku ir trupučiu alyvuogių aliejaus ir palikau masę išvarvėti per marlę (nespausdama) apie 12 valandų. Dar kitą dieną susiformavusią masę apvoliojau moliūgų sėklų, krapų ir pipirų mišinyje ir kepiau orkaitėje (kol paruduoja, truputį sutrūkinėja ir labiau sustingsta. Geresnis variantas yra naudoti migdolų miltus (trumpiau užtrunka, reikia mažiau vandens, labiau sukietėja), ypač blanširuotų (nuluptų) migdolų - gražesnė spalva. Receptą radau čia, bet visada gi darau pagal save... Manau, galima jį naudoti ir nekepus, užsitepti ant duonos, bet keptas skaniau, įgauna truputį kietumo, nors įmanoma ir tepti.
Antrasis - visai net ne sūriškas dalykas, man mažiausiai patinkantis iš visų keturių. Birmiškas tofu (Burmese tofu), gaminamas iš avinžirnių miltų, tekstūra panašus į Silken tofu, toks želinis, nors jokio kito stingdiklio čia nereikia. Nepatiko man jis tik todėl, kad trūko kažkokio skonio, bet kartu su kokiais nors prieskoniais (pavyzdžiui, maistinėmis mielėmis) ar kitais produktais visai nieko. Tiesą sakant, kai bandžiau kepti keptuvėje gabaliukus, bent jau man jis lydosi. Taigi, iš pradžių per naktį užmerkiau avinžirnių miltus (galbūt išeitų ir susimalti namie, bet paskui gal reikėtų kietesnius gabaliukus perkošti, na, žodžiu, nebandžiau). Iš ryto pakaitinau - iš pradžių viršutinį sluoksnį (drumzliną vandenį), o vėliau ir likusią šlapių miltų masę, taip pat druskos (galima ir kitų prieskonių). Kaitinau, maišydama, kol labai jau sunku maišyt pasidarė, tuomet išpyliau į formą (nuotraukoje jis dešinėje, "papuoštas" kalendrų lapais ir braziliškais riešutais). Tokį "tofu-sūrį" galima irgi tepti (kai toks prėskas, primena švelnų humusą), arba pjaustyti į salotas, dėt į troškinius ir t.t. Receptas čia. Sustingsta pakankamai greitai, bet originalas siūlo palaikyt šaldytuve.
Trečiasis variantas - anakardžių sūris. Kreminį sūrį lengva pasidaryti tiesiog sumalus anakardžius su druska, citrinos sultimis ir kuo tik nori. Bet maniškis - kietos konsistencijos ir man iš jų visų labiausiai primena sūrį. Anakardžius sumaliau su druska, citrinos sultimis, migdolų pienu (gali būti pvz. sojų pienas ar tiesiog vanduo), kadangi neturėjau maistinių mielių - "Marmite" ir alyvuogių aliejum. Tuomet su vandeniu pakaitinau ir ištirpdžiau kelis šaukštus agar-agar miltelių, suplakiau viską ir supyliau į formą (nuotraukoje - glotnus produktas kairėje). Jį galima vėl pakaitinti ir išlydyti, užsipilti ant picos ar pan., bet man nepavyko išlydyti jo orkaitėje - matyt, reikia daugiau riebalų, pvz rafinuoto kokosų aliejaus ar margarino. Ne sūris, bet ant duonos [skaitant naujienas] "suėjo". Galbūt panašiausias receptas čia. Sustingsta greitai.
Ketvirtasis - senas geras tofu. Pagerintas saulėje džiovintais pomidorais, sezamo sėklomis ir kaparėliais. Sojos pupeles užmerkiau iš vakaro, ryte sumaliau su vandeniu, perkošiau, užvirinau, įdėjau druskos, supyliau nigari (koaguliantą, sutraukiantį sojų pieną į "varškę", pagr. medžiaga magnio chloridas), į susidariusią masę sudėjau pomidorus, sezamą ir kaparėlius, paslėgiau. Man asmeniškai labiausiai patiko jis - gal kad pripratusi.
Atrodo, darbo daug, ilgai užtrunka - bet neveganams ir nevegetarams labai patiko, mažėjančia tvarka, kaip kad aprašiau. Ypač dėmesio sulaukė migdolų sūris, gal kad daugiausiai druskos ir citrinos? Nežinau. Bet pabandyt galima, o ir atrast būdų palengvint procesą. Aišku, buvo ir komentaras: "Bet čia vis tiek ne sūris". Tikra tiesa. Nes, kaip žinia, tikras sūris ir pienas ne padeda mums stiprinti kaulų, o iš jų netgi atima kalcį...
P.S. Senais laikais (na gerai, pernai) nusipirkau kilogramą nigari. Gaminant tofu (tarkim, iš kilogramo sojų pupelių) užtenka maždaug trečdalio arbatinio šaukštelio (jei įdedi per daug, tofu tampa kartus, reikia gerai perplauti, o kietumas priklauso nuo paslėgimo, ne nuo nigari kiekio). Gal kam reikia - galiu pasidalinti. Jis suteikia geresnę konsistenciją nei citrinos sultys, actas, ar kalcio chloridas (kurį kažkada pirkdavau Universiteto vaistinėje).
P.P.S. Dar senesniais laikais gaminau "sūrį" ant picos iš virtų bulvių (?), morkų (???) ir maistinių mielių, ir pyliau tiesiai skystą ant picos. Nebuvo taip jau blogai. Gal yra dar kitų veganiško sūrio pagrindų, kurių aš nežinau?
