Tai-ką-ras

Ką aš galiu pasakyti šių naujųjų metų proga? Metai bus (yra) geri [jau vien tie du gražūs vienetai taip byloja].

Norint prisiminti senuosius - viena šilta akimirka. Tai net geriau nei minkyti tokią minkštą ir nelipnią falafelių tešlą arba pjaustyti žiauriai kietu elektriniu peiliu darbe [atvejai, kai Aurelija lydosi].

Čia ciuciai (Meškis ir Mažylis) iš infošopo, kuriuos labai norisi mylėti, ir kurie paviešėjo pas mus kelias dienas [nekreipti dėmesio į netvarką, Aurelija kaip tik grįžo iš savo kaimo su lauktuvėm terbose].

O kas gi dėl naujųjų?

Tai buvo paprasti minimalistiniai sumuštinukai. Naudojau iš darbo nusipirktas žalio maisto duoneles, iš anakardžių sumaliau kremą, į kurį dėjau truputį vandens, druskos, maltos čili paprikos, citrinos sulčių, įmaišiau saulėje džiovintų pomidorų, užtepiau ant duonelių ir uždengiau agurkėlio griežinėliu.
Dar viriau šparaginių pupelių sriubytę, kepiau keksiukus su juodųjų serbentų uogiene ir šiaip jau negaminau nieko baisiai ypatingo. Užtat Kristina kepė duoną [nors jai pačiai nepatiko, bet visi kiti tiesiog mėgavosi].

Darė pagal mano mamos receptą su raugu, tik dar pridėjo visokių skanių dalykų, pavyzdžiui, džiovintų figų.
Kas dar? Kažkodėl įsijungiu Atiką, skaitinėju apie gyvūnų teises, dalinu šventės nuotraukas ir žiovauju. Nesinori grįžti į realybę, bet ji pati pas mane ateina šį apsnigtą vidurnaktį. Ir ką - ramu, net nepikta.