Štai aš. Ego. Verdu tautų katile. Ir neverdu. Nekepu taipogi.
Jau kuris laikas kaip nebesistebiu, kodėl kostiumuoti vyrai dažniausiai lipa į paskutinį paskutinį vagoną, ir net nebeima juokas, kai milijoną kartų per dieną girdi/matai mind the gap please mind the gap. Ir nebegalvoju, kur tie žmonės skuba, lipdami kairiąja eskalatoriaus (ne ekskavatoriaus) puse, ne - aš jau esu jie. Ir kai mintyse sau mąstau logiškai: eidama per gatvę, pirma pasižiūrėk ne į tą pusę, į kurią norėtųsi, o į priešingą, suprantu, kad pagal tokią logiką vis tiek pirma pasižiūriu į kairę, mat jau pripratau žiūrėti į dešinę.
Ir vis tiek iš savo urvo išlendančiai šeimininkei korėjietei sugebu pasakyti LABAS. Ir delfi vis dar pirmasis puslapis, kur perskaitau paskalų antraštes. Ir užeinu į rusų/lietuvių/latvių krautuvėlę nupirkti panelei I. sūrelių ir pasidairyti į šaldytą duoną. Nesvarbu, kad jie ten neturi ruginių miltų.
Bandžiau kepti duoną: iš ruginių miltų raugo (kuris, matyt, nesurūgo pakankamai, čia šalta), ruginių miltų (ak, tiesa, jų vos radau vienoje eko parduotuvėje, niekam čia ruginė duona neįdomi), ruginių dribsnių, avižinių dribsnių, saulėgrąžų ir moliūgų sėklų, druskos, vandens ir aliejaus formos dugnui patepti. Nesakysiu, kas išėjo.
O šiandien orkaitėje išsikepiau saldžiųjų bulvių ir morkų. Ajajai, kaip skanu. Ačiū ponui A. už supažindinimą. Pasirodo, paprasčiausiai supjaustai daržoves gabaliukais, dar galima dėti česnako kokio, prieskonių (kurių neturiu didelio pasirinkimo - nevykusiai nusipirktas raudonėlis, tikintis, kad tai bus mano mylimas oreganas, bet, o nusivylime; dar, anot I. ir kaip turėjau sutikti pati, avim smirdantys baltieji pipirai ir druska), šiek tiek aliejaus ir pašauni kokiam pusvalandukui į orkaitę.
Kadangi nuotraukos neturiu, čia tebūnie iliustracija. Vadinasi "Baltiniai".
O šiaip viskas gerai.
Gal tik mažinu standartus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą