Live and let live

Kale crisps - lapinio kopūsto traškučiai? Parduotuvėse žiauriai brangūs, o Lietuvoje gal nelabai ir yra pirkti? Bet juos labai lengva pasigaminti. Lapinius garbanotus kopūstus nuplauti, nuplėšti nuo kotelių, nusausinti, sumaišyti su pagardais ir į orkaitę - žinoma, kuo žemesnė temperatūra, tuo geriau, bet tuo ilgiau ir užtruks (aš kepiau apie pusvalandį 100 laipsnių karštume, nors galima ir trumpiau aukštesnėje temperatūroje - tik reikia prižiūrėti, kad nepridegtų).

O pagardas gali būti bet kas - kai pirmą kartą atradau šiuos traškius, naudojau tiesiog druską ir alyvuogių aliejų. Vėliau bandžiau su įvairiais prieskoniais. Skanu su riešutų/sėklų sviestu, trupučiu citrinos, druskos arba su sumaltais anakardžiais. Neseniai sumaišiau tiesiog su humusu ir buvo labai skanu. Šįkart - su tahini, lašeliu obuolių acto (nes pasibaigė citrinos) ir sojų padažu. Reikia tik gerai įmasažuoti (man labiausiai patinkanti dalis, mmm...)

Kai bandžiau šeimynykščius įkalbėti, kad išbandytų (mat prieš tai įkalbėjau auginti šiuos kopūstus), mamai visai patiko ir netgi pati pagaminusi į darbą nešė pavaišinti. O močiutė sakė, kad skonis kaip samanų. Na, nežinau :) Mums einasi labai greitai, paskui net nuotraukai neužtenka. Manau, jų nusipirkti galima turguose, nes dabar gi pats derlius (mūsiškius kažkaip kirmėlaitės apgraužė, tai skylėti traškučiai būtų).

Juk kopūstai ir apskritai lapinės daržovės taip sveika - kad ir ne žali, bet šitie kopūsto traškučiai daug naudingiau negu jokių žalumynų.

--
Pastebėjau tokią tendenciją feisbuke, internetinėje ir realioje veganų aplinkoje - veganai užpykę ant sveikuolių. "Jau užkniso visokie žaliavalgiai, aiškinantys, kad tas nesveika, tas kenkia, koks tu veganas, jei tokius dalykus valgai ir t.t. Aš noriu veganiškų sūrių, spurgų ir kepsnelių ir neaiškinkit jūs man, ką valgyt, čia mano pasirinkimas" ar kažkas panašaus. Sutinku, kai kurie žmonės nesugeba atskirti veganizmo nuo sveikos mitybos - nes tai gali būti (ir yra) labai skirtingi dalykai. Ir dauguma veganų taip gyvena dėl etinių priežasčių (čiur aš), ne sveikatos. Taigi taip, pykim, ir valgykim, ką norim.

Kita vertus, man, kuriai rūpi veganizmo "prestižas", norėtųsi, kad veganai būtų sveiki - pavyzdys, kad galima gyventi ir taip, ir kad tai net daug sveikiau nei įprasta mityba. Mes esam po visuomenės didinamuoju stiklu. Kaip dažnai juokauju, jei patekčiau į avariją, daugelis vis tiek sakytų: na taip, nes veganė buvo. Kai stengiesi būti kitoks, ir jei nori, kad kiti apie tai susimąstytų, turėtum pasitempti. Na, nebent tau rūpi tik tavo pasirinkimas ir tau visiškai vienodai, ar dar kas nors pasirinks tokį kelią. Tuomet taip, pykim ir valgykim, ką norim.

Kol jauni, dauguma mes maždaug sveiki. Bet kažkada ateis sąskaitos už spurgas ir kepsnelius. Ir tuomet gal net patys susimąstysim - o gal tikrai veganizmas kaltas? (žinau veganų, kurie pradėjo valgyti mėsą po kelerių metų, nes susirgo, blogai jautėsi, nes kažko trūko ir t.t.) Na, bet aš pati neseniai skaitydavau e-priedų sąrašus ir ieškodavau, kad nebūtų gyvulinės kilmės ingredientų - visus kitus tiesiog praleisdavau. Ar tikrai vien dėl to, kad veganiškas, reiškia, kad mums reikia tai valgyti? Manau, dažnai mes matome tik vieną problemą, o ne visą vaizdą - prieš kitas problemas tiesiog užsimerkiame. Viskas svarbu, atsimerkime. Arba ne, pykim ir valgykim, ką norim.

Ir aš manau, kad nesvarbu, kas paskatino žmogų tapti veganu - ar beveik veganu - mada, sveikata, ekologija, meilė konkrečiam veganui, gyvūnai... Jeigu tai nors kažkiek sumažina gyvūnų kančias - tai jau pasiekimas. Kam mums reikia taip susiskaldyti?
--
O čia - keletas saldžių akimirkų iš Madeiros...

Ne viskas sūris, kas sūriu blizga

Kepėm picą. Na, "picą", nes man kelissyk [visavalgiai] yra paaiškinę, kad tai ne pica, o jos pakaitalas, mat tikrieji patiekalai tam ir turi pavadinimus, kad žinotum jų ingredientus (na, tuos gyvūniškus). Nors mano draugė italė sakė, kad tikroji pica buvo vargdienių valgis - duonos paplotėlis su pomidorais ir trupučiu alyvuogių aliejaus, ir tik kai žmonės praturtėjo, pradėjo dėti mėsą, sūrį ir kątikne. Mokslinių straipsnių ta tema neskaičiau, bet ir ginčytis neketinu.

Na, mūsiškė irgi ne tokia. Pagrindą gaminau iš 3/4 speltos ir 1/4 ruginių miltų, o ant viršaus sukrovėm [iš savo daržo] pomidorų padažą, pakepintą svogūną, brokolio žiedelius, ankštines pupeles, česnaką, dar įėjo [pirktiniai] baklažanai, paprikos, keli veganiškos dešrelės gabaliukai ir veganiškas sūris [čia tie kabutėse]. Patiekėm su salotomis - pomidorai, agurkai, salotų lapai, bazilikai, gražgarstės, barborytės (! angl. landcress), kiaulpienių lapeliai, kelios alyvuogės, svogūnėliai (angl. shallots).

"- Mmm, nuotrauką? - Neee... -Reikia gi, taip skaniai atrodo. - Na gerai, bet greitai tik."

Sūris turbūt buvo vienintelis produktas, kurio labai ilgėjausi, pradėjusi maitintis veganiškai. Dabar... nežinau, nejaučiu tokio didelio poreikio, tik visuomet įdomu išbandyti, kai randu naują produktą. O šįkart teko net ir labai pabandyti, nes gavau turbūt šešis pakelius nemokamai (užtat besibaigiančio galiojimo), tad turėjau pabūti kūrybiška. Ir visai neblogas sūris, vienas skanesnių ir geriausiai besilydančių, kokius teko ragauti (ekologiškas ir be sojos). Dar laukia pora pakelių sūrio riekelių - irgi skaniai einasi, tik labai jau viskas riebu...

O čia mano žinutė londoniečiams!

 

---

Taigi, Škotija visgi liks Jungtinėje Karalystėje. O aš galvojau, kad išeis. Kaip ir galvojau, kad Lietuvoje referendumas įvyks. Bet mūsų daug, tad visi ir skirtingai galvoja [kas galvoja].

Vandens meškutis sako ką?/Water bear says what?

Galvojau, šiandien parašysiu apie vandens meškučius, arba lėtūnus. Bet kuo daugiau apie tai mąsčiau, tuo mažiau man šis reikalas patiko. Mat vandens meškučiai - mažyčiai [žiauriai kieti] gyvūnėliai, kai kurie nesiekiantys vieno milimetro, bet užtat kokie patvarūs - sugeba atlaikyti itin sudėtingas sąlygas, pvz  "išgyventi temperatūrose, artėjančiose prie -273 ^oC (absoliutaus nulio), gali atlaikyti temperatūrą, aukštesnę negu 151 ^oC, 1000 kartų stipresnę negu atlaiko žmogus radiaciją, išgyventi ilgą laiką be vandens ir išlikti vakuumo ir kosmoso sąlygomis" (Wikipedia). Tik kaip jie tai išsiaiškina? Vadinasi, tas temperatūras ir radiaciją jiems sukuria, norėdami išbandyti. Nemanau, kad tai labai malonu, o galų gale turbūt išbandė ir 152 (ar 3, ar 200 ar belekiek) laipsnius ir 1001 kartą stipresnę radiaciją nei žmogaus galimybės... Ir siunčia juos į kosmosą tada [jų neatsiklausę]. Tai kur čia mielumas?

O kita tema - kam trūksta kiaušinienės? Arba, kaip kažkada perskaičiau žurnaliuke "Flintas", pautienės [Ko tik neprisiskaitydavau jame; ir tik po kurio laiko sužinojau, kad jis neva berniukams skirtas] Aš jau kurį laiką žaviuosi avinžirniais. Iš jų tiek visko galima pagaminti - falafelių, humuso, į troškinius, salotas, sriubas dėti, daromas dar ir jų miso, o miltų galima dėt į duonas ir kitus kepinius - gi daug gero baltymo ir šiaip maistinių medžiagų. Mano išbandytas avinžirnių "tofu" manęs itin nesužavėjo, tačiau avinžirnių "kiaušinienė" visai patiko.

Šįkart užsirašinėjau, kiek ko dėjau, tad galiu pasidalinti, jei kas norėtų pamėgint:

200 g avinžirnių miltų (galbūt galima sumalti sausus avinžirnius, bet nebandžiau) - galima kiek mažiau, kad masė nebūtų labai tiršta - bet ir ne tokia skysta kaip kiaušinis
300 ml vandens
10 g (pora šaukštų) maistinių mielių dribsnių (jei patinka skonis)
2 šaukštai ar panašiai kokosų aliejaus (ar kitokio aliejaus kepimui *)
1 vidutinis svogūnas (naudojau raudoną)
1 maža paprika (naudojau geltoną)
2 pomidorai
150 g rėžiukų (??? ar tikrai rėžiukų - angliškai watercress)
Druskos, pipirų, patinkančių žolelių, ciberžolės

 * Pasidomėkite aliejais - geriau nenaudoti rapsų, saulėgrąžų (rafinuotų-išvis niekada) ar net alyvuogių aliejaus kepimui (ir jokiu būdų kanapių ar linų sėmenų - kepimui; tinka tik šaltiems patiekalams apšlakstyti, į salotas ir pan)

Miltus sumaišiau su vandeniu, prieskoniais, maistinėmis mielėmis ir leidau pusvalandį pastovėti (bet nebūtinai). Kokosų aliejuje pakepinau svogūną, po kelių minučių įdėjau papriką, kiek vėliau - pomidorus. Sumaišiau pjaustytus rėžiukus su miltų-prieskonių mišiniu ir supyliau į keptuvę. Palikau kelioms minutėms pakepti, tada gabalais apverčiau - nežinau, kaip geriau paaiškinti. Turbūt panašiai kaip kiaušinienę kepant - maišant, kad neliktų žalios, neapkepusios dalies (iš viso apie dešimt-penkiolika minučių). Galima kept su kitokiomis daržovėmis arba grybais, arba minimalistiškai, vien avinžirnius, tik tuomet gali trūkt skonio. Reikia neprikepančios keptuvės, beje. Ir omletas turbūt išeitų, tik reikėtų kažkaip tešlą sutvirtinti. Bandžiau panašiu metodu daryti ir quiche įdarą, bet pirmas bandymas nebuvo labai vaisingas. Recepto idėjos turbūt labiausiai kilo iš čia ir čia. Patiekiau su šviežiais pomidorais, agurkais ir orkaitėje keptomis bulvėmis ir saldžiosiomis bulvėmis.

---

I wanted to write about the amazing water bears - little creatures that can withstand extreme conditions - heat, cold, drought, radiation... But how do they test it? They must expose these little animals to such conditions. And they're sending them to space.

Let's talk about something else. For instance,

Chickpea egg scramble!

200 g (or a bit less) chickpea flour
300 ml water
10 g nutritional yeast flakes
2 or so Tbs coconut oil for cooking
1 medium (red) onion
1 small sweet (yellow) pepper
2 tomatoes
150 g watercress
Salt, pepper, favourite herbs, turmeric

Mix chickpea flour, spices, water, nutritional yeast in a bowl and let it sit. Meanwhile, chop veggies and heat oil in a non-stick pan. First cook onions, after a few minutes add sweet pepper, and finally tomatoes. Mix chopped watercress with chickpea mass and pour into the pan. Let it cook a few minutes then flip (in pieces) or stir, probably like you would eggs. Ready in 10-15 min. I served mine with cucumbers, tomatoes [from my garden!] and roasted potatoes [fmg] and sweet potatoes. You could probably try making an omelette or a quiche using similar 'technology', mine didn't work that well yet. Recipe ideas from here and here.

---

Tai kuri ten krepšinio tauta?

Ateina laikas, kai keičiasi laikai

Ir ne tik metų laikai keičiasi (vasara, dar pabūk! verkšl verkšl), bet dar ir tie laikai, kai galim sakyt "O mano laikais tai būdavo [įrašyti bet ką, kas būdavo gerai, o dabar nebėra - arba atvirkščiai. lAAbai subjektyvu, bet tame ir gėris]" O tais laikais ir mes kiti buvom, gal tiesiog kitas laikas + kitas aš = vis kita dimensija? Ir jei čia rašytų Gedutis, jis kaip nors pritaikytų pasakyti: o tie laikai, kuriuos laikai... Ar kaip nors panašiai. Aš vis prisimenu jo dainą apie žiogelį, nežinau, ko man ji taip patinka.

Na, žodžiu, aš ir vėl čia!

Panelė E. sako, rašyk; nebūtinai apie maistą. Nes valgyt tai visi turim, bet nebūtinai su visais tuo reikia dalintis. Na, ji taip nesakė, bet pati išmąsčiau :) Labai džiaugiuosi, kad daugėja lietuviškų vegan blogų, manau, to labai reikėjo/reikia. Visgi maistas - didelė mūsų socialinės aplinkos dalis. Kai panelė G. (dabar jau ponia) paprašė veganiškų receptų, ką galėtų savo šventėje patiekti tokiai sudėtingai viešniai kaip aš, puoliau naršyti internete, kokią nuorodą nusiųsti - ir buvo iš ko rinktis! Ačiū, mieli blogeriai/ -ės, tęskite savo prasmingą darbą, net jei ir atrodo, kad gal niekas neskaitys...

O po tokių pasiseilėjimų, galvoju, pasidalinsiu visgi tuo, ką šiandien valgėme. Vadinasi troškinys iš to, ką turime. Profesionaliai. Taigi, reikėjo poros baklažanų, cukinijos, geltonosios paprikos, svogūno, morkos, špinatų, išvirtų pupelių, pomidorų tyrės (galima šviežių pomidorų), prieskonių. "Papuošėme" avokadu, kadangi troškinyje nebuvo jokių pridėtų riebalų.

Pabaigai norėčiau pasigirti, kad kaip save gerbianti kaimietė turiu daržą, o jame net ir šiltnamį. Nors daržas - tai nuolatinė kova [už būvį], bet derliaus visgi kažkiek yra, tikėkimės, daugiau nei išlieta prakaito ar pasidalinta [nori nenori] su netinkamu oru, paukšteliais, vabalėliais, sraigėmis, šliužais ir kirminėliais [o gal net ir pelytėmis, jos kažkaip mane metų metais persekioja].