Atrandant vegan

Seniai seniai, kai veganų Lietuvoje reikėjo apgraibomis ieškoti (ar su žiburiu), ir kai jie bendravo tik paprastučiame hardcore forume kartu su kitais, net nežinau, kaip čia neįžeidžiančiai pasakyti, frykais, manyje irgi ėmė gimti veg-iškos mintys [skaitydavau jų žinutes kramsnodama kalafioro ir pomidorų salotas, iš pradžių nelabai sugalvodavau ką daugiau valgyti]. Liūdniausia buvo tai, kad nieko daugiau nepažinojau, kas mąstytų panašiai, o ir informacija lietuvių kalba dar tik pradėjo rastis.

Bet, manau, po gyvūnųteisės.lt visko tik daugėjo ir daugėjo, gausėjo ir pati "bendruomenė". Ir Lietuvoje dabar tiek daug pakaitalų, tiek kavinių, tiek blogų, tiek feisbuko grupių, tiek informacijos, tiek ir gyvų susitikimų, akcijų ir t.t. Aš dėl to žiauriai džiaugiuosi. Bet ir stebiuosi, kiek nedaug mes vieni iš kitų pasimokom. Kalbu apie B12, D, geležį, cinką, jodą, kalorijas, baltymus, omega 3 ir kitokius elementus, beviltiškus ginčus su visokio plauko medžiotojais ir mėsiatarais, pykčius dėl medaus, sojos, margarino ar dėl to, kaip maitinti gyvūnus ir ar išvis juos laikyti, nesutarimus dėl žalio maisto, sveiko maisto, natūralumo, padėvėtų odinių batų ar ko tik nori... Kasmet matau tą patį per tą patį, tik iš kitų žmonių profilių. Na, turbūt daugiau informacijos, daugiau ir dezinformacijos; daugiau mūsų, daugiau ir nuomonių, (+ir aš ne kitokia). O internetas klaidus. Bet gerai, aukim, aukim. [Ir net nežinau, ar galiu sakyti "mes"].

O šiaip tai šiandien dalinuosi saulėgrąžų krekeriais. Žinau, nuotrauka nelabai kokia, bet patys kepinėliai buvo labai populiarūs. Receptą beveik šitą naudojau (pirmą sykį juos dariau su baltomis aguonomis ir migdolais, kurie liko nuo pieno darymo ir dar čija sėklomis).

Gaminau iš saulėgrąžų (apie 300 g), tapijokos miltų (apie 70 g) - manau, tiktų ir bulvių ar kitoks krakmolas, linų sėmenų (pora šaukštų), šaukštelio kepimo miltelių, vandens, druskos, alyvuogių aliejaus. Sumaliau saulėgrąžas ir sėmenis, sumaišiau su miltais ir kepimo milteliais, druska, pyliau vandens, kad susilipdytų tešlinė masė, šlakelį aliejaus, kad mažiau liptų.

Tuomet galima kočioti tarp dviejų kepimo popieriaus lakštų, bet aš tą masę tiesiog rankomis išlyginau į maždaug 5 mm storio blyną (rankas vis pašlapindama, kad neliptų). Vėliau dar užbarsčiau tokio izraelietiško prieskonio (manau, jis vadinasi Za'atar), kurį panelė A. atsiuntė mums kartu su kitais sunkiais produktais (išdykusi ji) ir palyginau su kočėlu. Supjausčiau į krekerius-sausainėlius. Kepiau apie 180 laipsnių karštumo orkaitėje maždaug pusvalandį (dar juos apverčiau vidury kepimo). Turbūt būtų galima daryti juos žalius, nedėti cheminių kepimo miltelių (red face), krakmolo, bet daugiau sėmenų ir džiovinti žemoje temperatūroje, bet mano orkaitė (ir kantrybė) tam nelabai tinkama. Kuo ilgiau pakepa ir kuo plonesni, tuo traškesni.

Jogurtai jogurtai...

Man taip keista, kad kai kurie žmonės 'have it all figured out". Jie viską žino, niekas jų nestebina, o jei kas su jais nesutinka, tie jų prieštarautojai, švelniai tariant, kvaili ir jiems praplautos smegenys. Ir tada ramu taip ant dūšios, nes viskas aišku, paprasta, sudėliota į staltėlyčius. Ir kažkuo abejoti, kažko nežinoti, jų nuomone, yra silpnybės ženklas, nes apie viską reikia turėti savo nuomonę (geriausia - jų nuomonę). Gal ir taip. Bet man tai keista.

Na, bet aš ne vien tik stebiuosi žmonių nusistatymais. Štai jau trečią kartą bandžiau gaminti migdolų jogurtą. Pirmus du kartus dariau dar dirbdama pas žaliamaisčius džiovintuve su Vega kapsulėmis. Kažkodėl tuomet nei su sojos pienu, nei (tuo labiau) su migdolų man niekas nepavyko, todėl nustojau bandžiusi. Visai neseniai vėl nusprendžiau pasigaminti sojų jogurtą, ir jis puikiai pavyko. Labai džiaugiausi. O štai vakar žiūrinėjau youtube ir radau kelis video, kur žmonės gaminosi migdolų pieno jogurtą. Taigi, išbandžiau ir aš. 

Pirmiausiai pasigaminau migdolų pieną su savo kieta sulčiaspaude - tokį tirštą, koncentruotą. Į jį įmaišiau truputį saldiklio ir Viridian probiotiko miltelių. Tuo pat metu pašildžiau savo termoso vidų su verdančiu vandeniu, jį išpyliau ir dar į karštą supyliau migdolų pieno masę. Uždariau ir palikau per naktį, po to dėjau į šaldytuvą kelioms valandoms, o paskui dar leidau nuvarvėti per marlę/riešutų pieno maišelį. Skonis labiau migdolinis negu jogurtinis, bet jaučiasi, kad fermentuotas produktas. Konsistencija skystesnė nei jogurto, bet daug tirštesnė nei pieno. Su uogomis visai skanu. Prisipažinsiu - nesu tikra, kokių ten bakterijų priaugo, bet tikiuosi, daugiau gerų nei blogų :) Su namie gamintu sojų pienu termose irgi išėjo geras jogurtas - išeitis neturintiems jogurto gaminimo įrenginių ar džiovintuvų (temperatūrai palaikyti).

O dar trumpai apie saldiklį - kadangi bakterijos minta cukrumi (pvz. piene natūraliai esančia laktoze), nusprendžiau duoti joms maisto ir dėjau palmyra jaggery - kažkas panašaus į kokosų žiedų cukrų, tik truputį kitos maistinės medžiagos. Įdomu tai, kad jie savo produkte randa vitamino B12, nors ir labai nedaug.