Pasaka apie tai, kaip aš nemėgstu receptų

Mano galva, receptai - kažkieno (tikėtina, ne vieno asmens ir ne per vieną bandymą) sukurti patarimų rinkiniai, kaip ruošti maistą. Juose nurodyti maisto produktai, jų kiekiai ir patiekalo ruošimo būdai, aprašomi taip, kad gaminančiam būtų kuo lengviau. Todėl jau sukurti ir išbandyti receptai turėtų būti arti tobulybės [tik imk ir gamink].

Bet aš nekenčiu jų aklai sekti. Kas, jei, sudėjus visus ingredientus, pastebi, kad neturi to prieskonio [neduokdie kokio pagrindinio produkto] ar nepakanka miltų? Arba jei receptą sukūręs žmogus mėgo saldesnį pyragą, o man patinka rūgštesnis? Na, ir panašiai. Nieko naujo aš čia nepasakiau, nieko naujo ir nesiruošiu pasakyti.

Tiesiog - mėgstu gaminti be recepto [kaip ir mano mėgstama blogo autorė, kuri prisipažino, jog tai tikrai apsunkina blogo rašymą]. Ir kai mama davė duonos raugo, o aš iš jo padariau tešlą ir iškepiau duoną, žmonės klausė, pagal kokį receptą dariau, eilinį kartą buvo sunku atsakyti. Atsimenu, mama sakė, šitam raugo gabaliukui reikia puslitrio vandens, o toliau dėjau, ko turėjau.

Šįkart dariau savo duoną. Iš savo raugo. Ir savo skonio... :/

Kaip gaminau raugą? Iš šešių šaukštų ruginių miltų ir maždaug dvigubai tiek šilto vandens užmaišiau apyskystę tešlikę, kurią padėjau prie radiatoriaus parai (padalinau į du stiklainėlius, nes didesnio neturiu).

Po paros, gal kad buvo šilta, pradėjo chebra burbuliuoti [ir žiauriai smirdėti - bet taip ir turi būti], tai dėjau dar porą šaukštų miltų ir vandens. Palikau dar per naktį. Ryte pamaitinau dar pora šaukštų miltų ir vandenuku. O toliau, jaučiu, padariau klaidą, nes raugas dar galėjo parūgti dieną ar net dvi, kasdien pamaitinant miltais. Bet išėjo ir taip. Dar kitą dieną jau pridėjau daug miltų (gal pusę kilogramo) ir daug vandens, truputį cukraus ir palikau tokį didelį bliūdą rūgti.

Kitą dieną atsidėjau gauto raugo (kurį dar parauginsiu, manau, neprošal) į indelį ir į šaldytuvą, o į likusią tešlą pridėjau dar šiek tiek vandens, druskos, ruginių miltų, kvietinių miltų, kviečių gemalų (sėlenų niekaip neradau pirkti), linų sėmenų, sezamo, saulėgrąžų ir moliūgų sėklų, avižinių dribsnių, rapsų aliejaus.

Palikau dar valandžiukei pastovėti (tešla turėtų būti skystoka, ne minkoma, nes man mama sakė, kad tik taip iškeps), supyliau į formą (turiu tik tortinę) ir kepti. Kepiau apie valandą, gal ilgiau. Skonis - valgomas, tik jausmas, kad ne iki galo iškepė, nors tikriausiai tiesiog ne iki galo surūgo raugas.

Na, kol kas kambariokai nesuvalgė, vadinasi, tik pusėtinai skanu. Užtat man patinka, kaip atrodo :) Ir dar - PAGAL RECEPTĄ dariau veganišką sūrį. Iš pradžių skonis buvo kaip čia pasakius, bet dabar visai nieko, ypač su duona.

Kas nors bandys? :D