Aš mėgstu planuoti

Atsibundu ryte ir galvoju: atsikelsiu, nuėjusi į virtuvę užkaisiu vandens arbatai, o kol virs, nueisiu į vonią, gal dar lovą pasiklosiu... Kai einu į darbą, jau mąstau, ką po ko darysiu. Darbe svarstau, kaip išdėliosiu dienos darbus, o eidama namo jau planuoju, kaip užbaigsiu vakarą. Gera planuoti, tada jautiesi tarsi iš tiesų pati tvarkai savo gyvenimą. Bet beveik niekada mano planai neišsipildo iki galo. Kai susiplanuoji pirkinių sąrašą, o priešais nosį kažkas nušvilpia paskutinę kekę bananų arba kai netyčia išverti visą keksiukų tešlą ant grindų, o paskui turi perdarinėti vietoj kito darbo; nieko nepadarysi. Bet būna ir gerų trukdžių. Pavyzdžiui, kai ketini visą visą vakarą mokytis, o draugelis vis tiek užsuka (ir kol kalbi, padarai saldainukus).

(iš pamirkytų datulių ir razinų, migdolų ir saulėgrąžų sėklų, kuriuos atskirai sumali blenderiu, o tada sumaišai rankom, suformuoji kamuoliukus ir pavolioji kokoso drožlėse; ir tada, jei yra kantrybės laukti, įdedi kokiai valandai į šaldytuvą). Arba kai susiplanuoji niūrų vakarą po sunkių paskaitų ir ilgos darbo dienos, o tada pakalbi su mama. Arba kai sužinai, kad maksimoje avokadai po litą ir ten nuėjusi sutinki išgėrusį dėdę su juoda kate ant pečių. Ir dar kai jis tau sako: "jūs tokia graži mergaitė. tokia paprasta... nežinau, ką daugiau pasakyti".

Bet vis tiek ir toliau planuoju.

(kažkokios skanios kokoso drožlės buvo, parduotuvėlėj prie Europos, ant sankryžos kur nuskriausta stovi)