kai visi aplink tuokiasi,

aš einu skalbtis pas sesę. Dar skaitau Melniką, prancūziškai apie Coco Chanel ir Valterio Benjamino tekstus [paskaitoms ir neišvengiamam savo malonumui]. Apžiūriu naują bibliotekos skaityklą, nusiviliu, paburbu. Suvalgau per dieną kokių keliolika obuolių. Dirbu. Žiūriu filmus apie vampyrus ir kraują. Sapnuoju. Kas kelias minutes pagalvoju apie maistą (čia taip dažnai, kaip vyrai mąsto apie tam tikrus dalykus). Ir kepu sesei pyragą. Labai labai šokoladinį.

Tešlą gaminau iš miltų, cukraus, kepimo miltelių, vanilinio cukraus (nors kam čia jo reikia), kakavos, šokolado gabaliukų [man jis nelabai veganiškas, nes su visokiais pieno ir kiaušinių pėdsakais...], bananų gabaliukų, avižų pieno, aliejaus, vandenuko. Kadangi tešlos išėjo truputį per daug vien pyragui, likusią sudėjau į keksiukų formeles. Keksiukus kepiau apie dvidešimt minučių, pyragui užtruko gal pusvalandis ar ilgiau. Iškepusį aptepiau šokoladine-bananine mase (sublendinta kakava, bananas, truputį cukraus, kokosų aliejus - gali būti ir kakavos sviestas) ir simboliškai užbėriau kokoso drožlių. Kristina šokoladinius dalykus labai dar mėgsta sezamų sėklytėmis puošti.

O vakar pasidariau sau baltų šakniavaisių salotėlių iš baltojo ridiko, saliero, ropės (ar tai griežčio, aš nelabai jų skiriu; pirkau pas ekologišką moteriškę Gedimino prospekte), topinambų ir, atrodo, pastarnoko. Truputį druskytės, truputį aliejaus, citrinos sulčių. Ir sveika, ir skanu, ir man savotiškai gražu. Jau žiemiška...

O pelytės graužia mano daiginamus grūdelius.