"Aš myliu ne tave, o tą drugelį, kuris tavyje plasnoja"

Kažkada rašiau poeziją. Aš ją taip vadinau. Bet grąžindama mano rankraščius kartu su trečiosios vietos popierėliu itin gerbiama mokyklos pedagogė nuoširdžiai patarė man susitelkti ties proza. "Net jei vidury nakties ateis kokia mintis, reikia iškart užsirašyti", - tikriausiai netiksliai cituoju aš ją. Tas tiesa, mintys šiaip sau neateina, reikia jų nešvaistyti. Todėl aš jau kurį laiką rašausi savo būsimų knygų pavadinimus. Na, tik tiek kol kas užsilieka galvoje [nors darbe, tyloje, pasitaiko kažkokių mintelių, bet samdyti kažką, kad jas užrašytų, man šiek tiek per brangu; o buroko juk staiga bet kur nemesi, kad susirastum rašiklį]. Dar ketinu parašyti knygą vaikams apie maistą ir jo gaminimą. Ir šiaip kulinarinių knygų - pamatysit, stovės išdidžiai mano knygiūkštės prie Nomedos, Jagelavičiūtės, Beatos ir Oliverio šedevrų. Dar galiu kam nors biografiją parašyti, jeigu reikia.

O, pasirodo, kažkam visgi prireikė mano paslaugų. Panelė E. paprašė torčiuko! Žinoma, visko pasitaiko, tik tobulybė retai. Išėjo, kas išėjo, o jeigu kažkam patiko, tiesiog nuostabu.

Taigi, ką aš su juo dariau? Pagrindą suminkiau iš trijų pakelių kokoso drožlių ir pakelio datulių (kurias prieš tai užmerkiau vandenyje, o paskui sumaliau su stikline mandarinų sulčių), taip pat dėjau kelis šaukštus su kaupu kokosų aliejaus (jį prieš tai ištirpdžiau, truputį palaikiusi virš garų). Įdaras - du sluoksniai. Prieš tai ant pagrindo išdėliojau mandarinų skiltelių. Apatinis įdaro sluoksnis - suplaktas kokoso pienas (skardinė) su keliais šaukštais klevų sirupo ir kokosų aliejumi (kokie du-trys šimtai gramų) (truputį šito kremo atidėjau papuošimui). Viršutinis [su kuriuo ir turėjome problemų, mat labai nenorėjo stingti] - kokosų pieno skardinė [tik vėliau supratau, kad čia labiau būtų tikę anakardžių riešutai], mandarinų sultys (dar viena stiklinė), klevų sirupas (keli šaukštai), kokosų aliejus [kurio pritrūkome, gal tik šimtą gramų ar net mažiau dėjau, tai dar dėjau kakavos sviesto du pakelius]. Puošiau mandarinais. O jei rimtai, gal kas nors nori mane pamokyti puošti maistą?

--

[Almost] raw tangerine cake/pie. For the base I used coconut shreds and date paste (soaked dates + tangerine juice), together with some coconut oil. Then I put some tangerines on the base and made two layers of filling. First one - coconut milk, maple syrup, coconut oil. Top layer - coconut milk [I guess, it would be better to use cashews instead], tangerine juice, maple syrup, coconut oil [I had to use some cocoa butter, too, as I ran out of coconut oil].

--

Aš turiu kočėlą!!!

Oi, ir smagių Kalėdų visiems :) Merry Christmas everyone :)

Gyvenimo inkaras / "sense" of life

Man patinka žodis "adventinis". Nes išgirdus žodį "kalėdinis", iškart įsivaizduoji raudoną Kalėdų senio kostiumą, jo storą pilvą [kaip manot, nuo ko jis atsirado? man atrodo, nuo alaus, kaip ir kitiems storapilviams vyrams], mandarinus ir dovanų karštinę. Adventinis - visai kas kita. Tai - kažkas švento, grynai dvasiško, tokio gilaus. Nesvarbu, kad aš netikiu. Adventas baltas, kaip tas sniegas, kuriame maudėmės. Jis dovanoja ne blizgučius, o nuoširdžius apkabinimus ir šypsenas [ir tiek jau to, kad mano eglės šaka liko nepapuošta; ji ir taip graži]. Taigi, man patiko mūsų adventinė vakaronė.

Šitas žalias pyragas ištežo [bet tęžta]. Bet man vis tiek buvo skanu :D Dėl misterio E. dariau be jokių riešutų, tik gaila, kad jis taip ir neparagavo. Užtat buvo gera, kad ragavo kiti. Pagrindą dariau iš sezamo, aguonų sėklyčių, kokoso drožlių ir vos vos padaigintų baltųjų grikių, kartu su datulių pasta, agavos sirupu ir kokosų aliejumi. Štai kremas, arba įdaras - visai paprastas reiškinys. Persimonai su trupučiu agavos sirupo ir kokosų aliejumi. Kaip pasakytų mano viršininkė, kaip pyragas gali būti neskanus, jei ingredientai tokie skanūs?

O čia - labai paprasti migdoliniai saldainukai. Migdolus sumaliau su blenderiu. Kadangi maniškis sumala į visiškus miltus, dar saują migdolų pasmulkinau tiesiog peiliu, kad būtų ką krimstelti. Tada sumaišiau su carob milteliais ir kakava, dėjau datulių pastos (datulės plius vanduo) ir kokosų aliejaus. Formavau mažus rutuliukus. Šįkart dėjau į šaldytuvą ir jie išėjo kietesnės konsistencijos nei kad dariau anksčiau ir neturėjau kantrybės laukti.

Dar kepiau sausainius, bet jie mane užkniso, tai padariau nelabai gražius ir tokius nekokius. Net nefotografavau. Kitąkart, kai turėsiu daugiau pasiryžimo, padarysiu geriau. O šiaip gaminau iš pirmos rūšies miltų (sveikiau), patarkuoto kokosų aliejaus (turbūt juokingai skamba, bet tas aliejus juk kietos konsistencijos, dar vadinamas kokosų sviestu), cukraus, vanilinio cukraus ir vandens. Atrodo, tiek. Suformavau rutulį, dėjau į šaldytuvą kokiai valandai, tada kočiojau tešlą ir dariau žvaigždutiškus sausainius (su formele, kurią kažkaip sėkmingai radau virtuvės spintelės stalčiuje), vėliau apibėriau aguonom. Kepiau gal 15 min. Tuos, tingiau ir storiau iškočiotus, gal 20. Bet jie, nors ir atrodo minkštoki, paskui sukietėja.

--

So, for our small Advent get-together [that sounds so much better than Christmas party] I made a raw cake-pie without nuts (if we don't consider coconut a nut :). The base was made of poppy seeds, sesame seeds, coconut shreds, a little sprouted white buckwheats, date paste (dates plus water), agave nectar and coconut oil. For the filling - that later on melted but was still quite tasty - I used simply persimmons, a little bit of agave nectar and coconut oil.

The raw chocolates were the usual ones - almonds with carob powder, cacao powder, date paste, coconut oil.

For the cookies [that didn't work out because I felt so lazy and annoyed by them, I don't really know why] I used a little healthier and less refined wheat flour, grated coconut oil, sugar, vanilla sugar and water. I made a ball and put it into the fridge for an hour. Then I rolled it and formed little stars that later on sprinkled with poppy seeds. I didn't even make a picture of them. Next time - better time.


11+11 = 22 :) Tiesiog žavu.
Galėčiau gaminti nuolat.

Fosforo yra grūduose, ankštinėse daržovėse, riešutuose, žirniuose, avižų kruopose, žuvyje, piene, mėsoje. [taip sako mūsų didžioji vikipedija]. Kaip gaila, kad tai ne siela [kuri vėliau palieka mus gražiu švytėjimu, kai numirę gulime kapuose].

Nijolė

Mano tetos vardas. Ir dar vienos ponios, kuri turi daug daug kailinių. Klojame jai gėles nuostabų gruodžio vakarą.

Skaitau štai "Opričniko dieną" ir galvoju, kad tiek nešvankybių, kiek teko perskaityti per šį literatūros kursą, dar neteko... Na tai kas, kad meno labui. Ir geria ten vyrai tai degtinę, tai sulą (o dieve, kaip norėčiau), tai girą, tai kagorą. O aš pasidariau lazdyno riešutų pieno (iš mirkytų riešutų, kuriuos sumalus galima perkošti, bet aš sukrimtau ir taip, o dar kartu porą datulių sumaliau). Net alkį numalšina.

Kas dar gero Nijolės (t.y. gyvūnų teisių) dieną? Pasveikinome Aušrinę su gimtadieniu. Tik jos tortą užmiršau nufotografuoti, tad liko įamžinti torto broliukai keksiukai (liko masės).

Man jie patinka, riebalionkos tokie. Kokosiniai. Jei turėčiau kokosų sirupo, kokoso jame būtų virš 90 procentų musėt [man patinka ši mintis - kad tai tebūtų paprastas kokosas, tik pagerintas, įvairiomis proporcijomis surinktas iš dalių; bet ir baugina tokia idėja, nes jaučiuosi, tarsi perkūrinėčiau gamtą, neva tas kokosas jau savaime nėra tobulas. nu nu nu, nevalia]. O jie tokie balti, kaip ši žiema (o, kad dažniau šviežiai pasnigtų, nes net "Opričniko dienoje" rašoma, kad sniegas paslepia žemės sarmatą). Ne iki galo žalias pyragas, sakyčiau, bet ką gi šiam pasaulyje gali gauti 100 proc... Pagrindas - iš kokoso drožlių (maždaug pusę pasmulkinau, kitas dėjau kaip stovi), trupučio datulių pastos (iš datulių ir vandens), truputį kokoso aliejaus ir šaldytų mėlynių. Įdaras - sublendintas kokoso pienas, kokoso aliejus, agavos sirupas ir jau neblendintos mėlynės. Puošiau mėlynėmis ir stambiomis kokoso drožlėmis (nors tik tortą, su keksiukais neišsidirbinėjau).

Pelytės apgraužė mano daiginamus grikius - užmiršau uždengti nakčiai. Šiais laikais viską reikia dengti. Kaip ir opričnikams savo gėdą pirtyje.

Animal Rights day: flowers for our Ms. Nijolė [negative] that has way too much fur. Also, a cake for Aušrinė [positive]. No cake photo, so just a picture of its little brothers cupcakes (can I say that, can I, can I?). Greasy white gooddies. Made of coconut shreds, date-water paste, coconut oil, frozen bilberries for the base and for the filling - coconut milk, agave nectar, coconut oil and bilberries [sorry, but I can't say huckleberries because eh.. I don't eat small boys].

Šypt/Short Smile

Šiandien graži diena. Gera, kai per paskaitą gaunu pliusiuką ar ką. Arba kad Arminas duoda kokią knygą. Apie Angliją, ar ką. Ir kad bibliotekininkė truputį ilgiau nei turėtų pratęsia knygos grąžinimo terminą. O kita išduoda knygą, kurios kažkas nepasiėmė (nors tam turėjo dar tris valandas). Gera, kad sninga. Ir gražu. [Kažkada klasiokės juokėsi iš mano rašinėlio, kuriame kartojosi "gražu", nes labai priminė močiutę iš Gran Kanarijos]. Kita vertus, kol per paskaitą kalbėjau aš, kitas negalėjo pasireikšti ir gauti pliusiuko. O gal kažkas iš Armino pažįstamų labiau norėjo tos knygos. Kaip ir tie kiti, kurie dėl manęs jų nebegaus bibliotekoje. Ir tiems, kurių batai nešilti ir praleidžia drėgmę, sniegas visai nėra gražus. Ir nieko čia gero.

Kaip pažiūrėsi.

Kai lankėsi užsieniečiai, va šitie va

t.y. David iš Kanados, Kvebeko ir Mirko iš Vokietijos (jie tik pozuoja ir yra tik draugai!), norėjau pagaminti kažką skanaus, tai atlikau eksperimentą. Manau, visi žino, kaip ten būna su tais eksperimentais...

Susipažinkite - tai Banda. Bulka, kitaip sakant. Aišku, užsienietukai sakė, kad skani bread (o dar ir ačiū dievams, kad turiu Kristiną), bet ką jau čia :D O koks eksperimento tikslas? Patikrinti, ar įmanoma pagaminti sluoksniuotą tešlą be margarinų ir sviestų, naudojant kokosų aliejų. Man tai nelabai išėjo. Arba per ilgai kepiau, arba per daug miltų dėjau, arba dar kažkas, tačiau visa masė išėjo per daug kieta. Kaip gaminau? Tešlai - miltai, mielės, vanduo, truputį cukraus, aliejaus. Sluoksniavau su kokosų aliejumi porą dienelių. Pagrindinį principą galima rasti daug kur, pavyzdžiui, čia. Tada į vidų pridėjau kakavos, cukraus, datulių, suvyniojau į tokią "dešrą" ir surangiau skardoje (vos vos panašu į Šimtalapį). Vargo daug, bet kol kas man nepavyko geri veganiški kruasanai ar kitos gėrybės... Tai, žinoma, nereiškia, kad aš nustosiu bandžiusi :)

Kuo aš dar užsiimu? Rašau esė, kuriu savo gyvenimo istoriją, stengdamasi pavartoti depuis, il y a, dans, en, pour, pendant etc. Ir valgau.

Šokoladiniai saldainukai vadinasi. Gaminau iš migdolų, džiovintų abrikosų, kakavos, carob miltelių, kokosų aliejaus (sumaliau viską, suminkiau paskui) ir kai kuriuos apvoliojau sezamo sėklytėse.


What is good for one might differ for another. What is good for me might do harm for others. But, not paying attention to all this, I still cook. Wanted to make something special for our foreign friends - David from Canada (Quebec) and Mirko from Germany. But, as I was experimenting, nothing too great went out of all my wishes. It was supposed to be puff pastry with coconut oil instead of butter or margarine, but the final product got to be very tough. Anyway, now it's gone so I'm happy for that and grateful for gods having given me Kristina and all other eating creatures :D Another experiment - raw chocolates (candies?) made of almonds, dried apricots, cacao, carob powder, coconut oil, rolled in sesame seeds.

O šiandien beveik plikomis rankomis beveik pagavau pelytę. Beveik. Ji auga. Tiesiog akyse. Užaugs, gal pati išeis, jei įstos į universitetą.

Šiandien supratau, kad iš išvaizdos esu panaši į John Lenon. Ir dar - kad pastaruoju metu tapau daug ramesnė. Aš žinau, kad viskas eina tik geryn.

Tik nebeturime katės, ją vakar pasiėmė. Ir šiandien iškart sutikau pelytę. Kaip mums su jom atsisveikint?

O prieš kelias dienas štai dariau tokį dalyką - nevirtą burokėlių sriubą, barščius, kitaip sakant (kažkuo panašu į šitą). Išėjo aštroki, bet susivalgė. Šilčiau su prieskoniais.

Sutarkavau burokėlius ir ropę. Dar vieną burokėlį sutryniau su obuoliu, pomidoru, česnaku, druska ir prieskoniais. Sumaišiau ir apibarsčiau daigintais kynvos (bolivinės balandos) grūdeliais.

Labai noriu ką nors kepti, bet va vis laukiu, kada laiko bus.

Ir dar daug noriu daryti, bet taip baisu, kad visą laiką ir pralauksiu.

O šiandien, pasirodo, saulės grįžtuvių laukimo pradžia. Oficialiai. Ką gi, lauksiu ir vėl.

So, a few days ago I made raw beet soup. Grated beets and a turnip, then blended one more beet, an apple and a tomato together with garlic, salt and spices. Stirred everything, then put some sprouted quinoa on top. A little too spicy, but it's warming up :)

Mes (pa)turime katę - we keep a cat

Ir aš dar šiandien buvau Kaune.

O katę paskolino Aurelija. Katės vardą čia pat ir užmiršom, todėl vadinam Baske.

Ir pakalbėjau su L. Ž.

Baskė jau žaidžia ir prausiasi ir šiaip beveik nestresuoja.

Ir gaminom ledus.

Nors aš ir išsivaliau dantis.

Ledai iš anakardžių, moliūgo, avokado, truputį cukraus, carob miltelių ir vandens. Saldumo galėtų būti daugiau, tai ant viršaus užsibarstėme razinų. Visgi mano ledų aparatas dar veikia truputį :)

For my foreign speakers :) Hi there :D

It was past midnight when I was sitting and trying to force myself to transcribe my interview meanwhile reading about mesquite. And I found out it was fantastic to sprinkle on the ice cream. So, what do I do? Of course, make ice cream (Kristina agreed). Even though I don't have any mesquite.

This time it was cachews, avocado, pumpkin, a little sugar, carob powder and water - all blended. It wasn't sweet enough so we put some raisins on top.

And this is our "borrowed" cat that Aurelija left us for a few days to take care of. We call her Baske as we instantly forgot her name. She's lovely. And a little funny :)

no sound but the wind

Sako man editors.

O mama sako, kad pas mane nėra ką valgyti.

Todėl tyčia, tyčia pasidariau salotų.

Moliūgas, morkos, daiginti rugiai, alfalfa (liucerna), garstyčių sėklos, džiovintos slyvos, avokado "majonezas" (avokadas, graikinių riešutų aliejus, alyvuogių aliejus, citrinos sultys, druska, česnakas, aitrioji paprika, asafetida - toks įdomus prieskonis).

O ką dar daryti, kai reikia šifruoti interviu, bet tau būtinai reikia laidelio, kad galėtum jį pirma persikelti į kompiuterį? Laidelis bus tik rytoj. Todėl šiandien - saldainiai!!!

Kokia esmė? Dariau juos iš kokoso aliejaus, kakavos sviesto, kakavos ir carob miltelių (saldžiavaisio pupmedžio arba saldžiosios ceratonijos - nusipirkau iš bosės, nors šiaip yra pirkti eko pardėse). Saldainiams formuoti panaudojau ledukų formeles. Į vienas įdėjau riešutą, kokoso drožlių arba razinų, o į kitas dar pridėjau įdaro - anakardžius, sumaltus su razinomis, kakava ir pora šaukštų kokoso aliejaus. Įdomus skonis.

O misteris E. man padovanojo agurotį.

Ir ką tik supratau, kad šiandien man patinka O. Jungtukas O - aut. past. Pieno Pienui.

kai visi aplink tuokiasi,

aš einu skalbtis pas sesę. Dar skaitau Melniką, prancūziškai apie Coco Chanel ir Valterio Benjamino tekstus [paskaitoms ir neišvengiamam savo malonumui]. Apžiūriu naują bibliotekos skaityklą, nusiviliu, paburbu. Suvalgau per dieną kokių keliolika obuolių. Dirbu. Žiūriu filmus apie vampyrus ir kraują. Sapnuoju. Kas kelias minutes pagalvoju apie maistą (čia taip dažnai, kaip vyrai mąsto apie tam tikrus dalykus). Ir kepu sesei pyragą. Labai labai šokoladinį.

Tešlą gaminau iš miltų, cukraus, kepimo miltelių, vanilinio cukraus (nors kam čia jo reikia), kakavos, šokolado gabaliukų [man jis nelabai veganiškas, nes su visokiais pieno ir kiaušinių pėdsakais...], bananų gabaliukų, avižų pieno, aliejaus, vandenuko. Kadangi tešlos išėjo truputį per daug vien pyragui, likusią sudėjau į keksiukų formeles. Keksiukus kepiau apie dvidešimt minučių, pyragui užtruko gal pusvalandis ar ilgiau. Iškepusį aptepiau šokoladine-bananine mase (sublendinta kakava, bananas, truputį cukraus, kokosų aliejus - gali būti ir kakavos sviestas) ir simboliškai užbėriau kokoso drožlių. Kristina šokoladinius dalykus labai dar mėgsta sezamų sėklytėmis puošti.

O vakar pasidariau sau baltų šakniavaisių salotėlių iš baltojo ridiko, saliero, ropės (ar tai griežčio, aš nelabai jų skiriu; pirkau pas ekologišką moteriškę Gedimino prospekte), topinambų ir, atrodo, pastarnoko. Truputį druskytės, truputį aliejaus, citrinos sulčių. Ir sveika, ir skanu, ir man savotiškai gražu. Jau žiemiška...

O pelytės graužia mano daiginamus grūdelius.

Ką lengviau ištarti - ačiū ar atsiprašau?

O ką smagiau girdėti? :)

Kalbėtis yra gera. Kartais net nesvarbu apie ką. Ar kiek. Gal svarbiau, su kuo. Šiandien man buvo jauku. Dar valgėme pyragą. Ar tortą?

Pyragas žalias. Tiksliau, pusiau žalias, pusiau violetinis. Esmė tokia - pagrindas iš migdolų ir žemės riešutų kartu su datulių pasta, razinomis ir truputį kokoso aliejaus. Žalias sluoksnis - avokadas, bananas, datulių pasta, žalioji citrina, kokoso aliejus. Violetinis sluoksnis - anakardžiai, granatų sultys (na taip, jos buvo kitokios spalvos, bet kai viskas susimaišė, tapo violetinė), datulių ir razinų pasta, kokosų aliejus. Reikėtų padirbėti ant papuošimo... [kažkur skaičiau, kad geriausia puošti, truputį išduodant, kas pyrago viduje - t. y. tais dalykais, kurie yra ingredientai]

Man patiko ši "kepimo" forma.

Ir man patiko, kad dar kurį laiką po pyragų šypsojausi. Ir kad viskas atrodė paprasta. Ir verta.

Nors gaila tų Bangladeše ar kitur.

Ir dar (čia po Parulskio esė) pastebėjau, kad man patinka ir.

Aš mėgstu planuoti

Atsibundu ryte ir galvoju: atsikelsiu, nuėjusi į virtuvę užkaisiu vandens arbatai, o kol virs, nueisiu į vonią, gal dar lovą pasiklosiu... Kai einu į darbą, jau mąstau, ką po ko darysiu. Darbe svarstau, kaip išdėliosiu dienos darbus, o eidama namo jau planuoju, kaip užbaigsiu vakarą. Gera planuoti, tada jautiesi tarsi iš tiesų pati tvarkai savo gyvenimą. Bet beveik niekada mano planai neišsipildo iki galo. Kai susiplanuoji pirkinių sąrašą, o priešais nosį kažkas nušvilpia paskutinę kekę bananų arba kai netyčia išverti visą keksiukų tešlą ant grindų, o paskui turi perdarinėti vietoj kito darbo; nieko nepadarysi. Bet būna ir gerų trukdžių. Pavyzdžiui, kai ketini visą visą vakarą mokytis, o draugelis vis tiek užsuka (ir kol kalbi, padarai saldainukus).

(iš pamirkytų datulių ir razinų, migdolų ir saulėgrąžų sėklų, kuriuos atskirai sumali blenderiu, o tada sumaišai rankom, suformuoji kamuoliukus ir pavolioji kokoso drožlėse; ir tada, jei yra kantrybės laukti, įdedi kokiai valandai į šaldytuvą). Arba kai susiplanuoji niūrų vakarą po sunkių paskaitų ir ilgos darbo dienos, o tada pakalbi su mama. Arba kai sužinai, kad maksimoje avokadai po litą ir ten nuėjusi sutinki išgėrusį dėdę su juoda kate ant pečių. Ir dar kai jis tau sako: "jūs tokia graži mergaitė. tokia paprasta... nežinau, ką daugiau pasakyti".

Bet vis tiek ir toliau planuoju.

(kažkokios skanios kokoso drožlės buvo, parduotuvėlėj prie Europos, ant sankryžos kur nuskriausta stovi)

Baltauogė meškytė

Šiandien su mergaitėmis nusipirkom bilietus į Londoną. Buvo gera pasimatyti, kaip visada pakikenti iš visokių (ne)sąmonių. Eidamos atgal su Erne visai netoli barakų pamatėm baltuojančius krūmelius. Galvojau - žydi? Bet ne, pasirodo, ten tokios gražios baltos uogytės. Googlinau googlinau, kas tai galėtų būti, trumpam net patikėjau, kad tai amalas, bet pasirodo, kad tai - baltauogė meškytė. Ir gerai, kad nevalgiau uogų, nes jos, regis, nuodingos. Bet gal visai gražiai atrodo prie duonos? :D [stengiausi jų nepriliesti, todėl riekelė turėtų būti valgoma...]

Taip, kepiau duoną. Kaip visada, iš raugo. Dėjau ruginių miltų, kviečių gemalų, sojų miltų, ruginio salyklo, avižinių dribsnių, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklyčių, linų sėmenų, kmynų, truputį cukraus, druskos, aliejaus. Aušrai ir Ernei, kaip supratau, patiko.

O dar gaminau salotas. :) Pomidorai, pankolis (iki šiol nesuprantu, ką man primena jo kvapas), topinambai (gėris), poras (truputį per daug dėjau, tai dabar aštroka), garstyčių daigai, daiginti rugiai, mirkytos (dar neišdygusios...) saulėgrąžų sėklytės, petražolės, Negyvosios jūros druska (mane eko parduotuvėlėje paprotino, kad ji net geresnė nei Himalajų kalnų, tiesiog ši kažkodėl dabar ant bangos), garstyčių aliejus.

Aš sau į salotas dar prisidėjau avokado, kad nebūtų taip aštru, ir eilinį kartą virtuvėje susidūriau su mūsų mylimais augintiniais. Gerai, jei tai būtų katinas :) Taigi, pelyčių turime dar bent dvi. O štai tokią mūsų draugę (ir Mišos sukonstruotą jų gaudymo aparatą) gal užvakar užfiksavau prieš ją išnešdama į lauką ant lapų krūvos.

Graži, ane? [Negalvokit, kad esu beširdė: gyvūnas išsigandęs, panikoje, nelaisvėje, o ji čia mat fotkina! Bet aš užtrukau labai labai trumpai, o tada - apsirengusi pižama - vidury nakties - ėjau jos išleisti].

Šykštus moka dukart

Šiandien buvau svarbi persona. Nuo pat ryto sau kartojau, kad kažkas šiandien turi nutikti. Juk 11-11 (daug mano mėgstamiausių skaičių :). Na, taigi, buvau Scanoramos atidaryme ir netgi galėjau išgerti vyno, pasišlaistyti prie žymių žmonių. Tik negeriu. O filmas irgi buvo geras (kvietimas buvo dviems žmonėms, tad, nieko iš pažįstamų neprisikalbinusi, kartu paėmiau prie salės durų stoviniuojančią senutę, kuri žmonių klausinėjo, ar kas turi atliekamą bilietą).

O dar kepiau tortą. Priežastis? Anksčiau paleido iš darbo. O ką daugiau veikti namie? Tuo labiau kad jau seniai norėjau ką nors skanaus iškepti Mišai. Kad moka mokesčius ir dabar gaudo pas mus pelytes (humaniškai, paskui paleidžia į platųjį pasaulį). Ir kad kažkada labai ilgai knisosi prie lempos koridoriuje (kur tik man vienai trūko šviesos). Žinau, už viską reikėtų daugiau pyragų... Bet reikėtų ir laiko daugiau :)

Mano klaida - kad naudojau jau milijoną kartų mane nuvylusį kepimo popierių. Patį pigiausią. Prie kurio VISKAS prilimpa ir kuris tampa neatskiriama visokių gėrių ir pusgėrių dalimi. Todėl ir šįkart jį krapščiau krapščiau, bet kitąkart ieškosiu geresnio. Tad ir tortas išėjo toks nugramdytas. Bet kartu su kremu - net man visai skanus.

Kaip kepiau? Įsivaizdavau, kad darau kažką panašaus į tai, bet, žinoma, ne tai... Tešlą padariau iš miltų, krakmolo, kepimo miltelių, cukraus, vanilinio cukraus, kakavos, sojų pieno, aliejaus ir sutrinto obuolio. Čia tingumas tiesiog, kad nepamatavau kiekio, tai nieko tikslaus negaliu parašyti... Bet mano mažai tortinytei buvo per daug, tad iš atliekų [hm, iš kitų atliekų] padariau dar vieną. Su tortine nusibrėžiau apskritimus ant kepimo popieriaus [uch, tas popierius] ir tada ant jų paskleidžiau tešlą. Lakštelius kepiau po maždaug 10-15 min. Kremą dariau iš pakelio tofu (lietuviško, "Sojalitos") ir kokosų pieno, dar dėjau cukraus ir vanilinio cukraus. Taip ir susluoksniavau :)

Dar bandžiau su savo švirkšteliu (kurį pirkau Olandijoje gal už eurą ar panašiai) padekoruoti, užrašyti ką nors iš "šokolado" - kokosų aliejaus, kakavos ir cukraus [akylieji gali šiaip taip perskaityti recipiento vardą], bet vis tas šykštumas, lūžta, kreta tas švirkštelis. Sakau, skūpūs moka dukart.

Na, bet užtat dosnūs ilgainiui nebeturi iš ko mokėti :D
Skanaus, kas valgo.

kai širdyje taip gera ir ramu

Ir kai Tadas ką nors tokio papasakoja - kad ir, rodos, paprasčiausią dalyką - mąstai ištisus šimtmečius. Ir sakai sau: gal taip ir yra? Gal man irgi reikia sodybos, kur galėčiau priiminėti žmones-svečius, šypsotis jiems ir būti amžinai geros nuotaikos ir sirgti sloga tik tada, kai užvalgau perdžiūvusių datulių ir dar žinoti viską. Kiek tų teorijų aptarta, kiek jų nenuklausiau, kiek naujų kilo galvoje. Taigi.

Ruošėmės intensyviai veganų dienos paminėjimui Tado sodyboje. Ir dar ruošėmės antihelovyno [ar labai?] vakarėliui. Laiko buvo nedaug. Paskutinės salotos paruoštos šeštą ryto, o ir apskritai tokia maišalynė buvo, kad nieko taip ir nenufotkinau.

Ką gaminom?

Kristina rytojui [nežinau kuriam] kepė keksiukus. Pagal receptą. Receptas iš knygutės. Todėl tikriausiai [kaip skiriasi gerai-geriau-geriausiai ir tikrai-tikriau-tikriausiai - susimąstėm] negalim publikuoti recepto. Bet užtat jie buvo žiauriai skanūs ir saldūs. Ir jų akimirksniu nebeliko. Rimtai. Ačiū, dočenka.

O štai aš kepiau patisonų pyragą [antihelovynas, tai kad būtų ne iš moliūgų]. Tešla - kaip įprasta. Miltai, truputį cukraus, saujelė avižinių dribsnių dėl įdomumo, šaukštelis kepimo miltelių, vanilinio cukraus, dar truputėlį ciberžolės (curcumos) - spalvai, vandenėlio (o gal net sojų pieno turėjau?) ir aliejaus. Tokią tešlą suminkiau, padalinau į dvi dalis. Iškočiojau ir viena jų išklojau tortinę formą (ką jau čia, formytę). Tada įdarui sutarkavau patisoną, įbėriau truputį cukraus ir cinamono. Tą masę kroviau į tešla išklotą formą ir uždengiau kitu tešlos gabalu. Kepiau. Paskui valgėm ir spėliojom, iš ko pagaminta.

Kas dar? Dar buvo "želė" ir medūza, sumuštinukai su pupelių paštetu ir avokadų užtepėle, apibarstyti sėklytėmis ir daigeliais. Man visai patiko. Ir dar, atrodo, buvo visokiausių riešutų, vaisių ir bulvių traškučių - ve [kieno sangria liko???]

Ir kepiau duoną. Vieną kepaliuką mėginau minkyti, bet išėjo labai kieta. Į kitą užmiršau įdėti druskos, todėl buvo rūgšti. Ir šiaip kažkodėl nufotografavau tik pradinėje stadijoje...

Šįkart vėl rauginau savo raugą, nors Ainis sakė, kad perrūgusi truputį [Tadas sakė nedėti raugo išvis arba nekepti duonos, tai ir nebus rūgšti]. Rauginau gal keturias dienas, tada paruošiau jau visą tešlą (viena duonikė tik su kmynais, kita - ir su sėklytėmis, kviečių gemalais, cukrumi) ir palikau kilti per visą naktį, o tada kėliausi anksti ryte ir pašoviau į orkaitę. Tada vėl ėjau miegot porai valandų, kol kepė.

Pas Tadą vežiausi morkų-griežčių-ropių-juodųjų ridikų-moliūgų-daigelių salotų be druskos [džiaugiausi, Tadas valgė]. Ir dvisluoksnį žalią pyragą iš moliūgų ir bananų-apelsinų. Sory, nepadariau nuotraukos. Nebent čia kur rasim.

O pas Tadą buvo jauku. Truputį pjoviau malkų. Ir sėdėjau, atsirėmusi į pečių.

Gyvūnėlių kepinės

Šiandien Aušra parašo, kad misteriui E. reikia tešlos be kiaušinių recepto. Galvoju, na, tai tiesiog kaip paprasta tešla, tik be kiaušinių. Kadangi tuo metu šalia manęs buvo du kvalifikuoti virėjai, klausiau jų patarimo ir bandėme surasti geriausią receptą E. blynams. Kai "sukūrėme", jis ir pats suprato, kad tai kaip paprasta tešla, tik be kiaušinių. Nes taip [dažniausiai] ir yra :)

Šiandien vakare grįžau namo ir mąsčiau: nekepk nieko. Geriau pailsėk. Taigi, ir pailsėjau. Kepiau. Išsitraukiau senas senas sovietines sausainėlių formeles - tas, kuriomis naudodavosi mano mama, kai dar netingėdavo man ir sesei kepti sausainių. Dabar iš tų formelių rinkinio liko vos kelios. Man labiausiai patikdavo su širdutėm, o dabar labiausiai patinka šuniukų ir ežiukų forma. Nes tik jie žmoniškai atrodo.

Šokoladiniai sausainiai vadinasi. Paėmiau miltų - tarkim, tris keturias stiklinaites, cukraus apie stiklinaitę, žiupsnelį kepimo miltelių, vanilinio cukraus ir kelis šaukštus kakavos miltelių, dar dėjau truputį maltų linų sėmenų, bet jos nėra būtinos. Sumaišiau sausus ingredientus. Tada pyliau truputį - gal stiklinę avižų pieno (bet vietoj jo lengvai galima naudoti paprastą vandenį) ir ten pat pyliau ištirpdžiusi kelis šaukštus kokosų aliejaus (irgi galima dėti rapsų ar saulėgrąžų). Tada minkiau kietoką tešlą, kurią vėliau kočiojau Kristinos termosu. [jei kas netyčia galvojate, ką man padovanoti Kalėdoms - gal kočėlą?]. Taigi, o tada jau žaidžiau su formelėmis. Buvo smagu ir ilgai.

Tokius gyvūnėlius pašoviau į krematoriumą (?), pasirodo, kokioms penkiolikai minučių, kad per daug nesukietėtų. O tada galima skaniai krimsti ir spėlioti, koks gi gyvūnėlis tai?

MOFO

Galvoju, kas tas vegan mofo? Net kelios mano mėgstamos (ar mėgiamos?) blogerės įsidėjusios kažką apie tai. O pasirodo, tai labai paprasta. Tiesiog kartu su veganų diena (lapkričio 1) prasidėjo veganiško maisto mėnuo (vegan month of food) ir rašantieji blogus (žinoma, prijaunčiantys veganiškai mitybai) skatinami kasdien ar bent 20 dienų per šį mėnesį nors kažką parašyti apie veganišką maistą.

Aš nesu blogerė, dar nenusipelnau dalyvauti šitame veiksme. Bent dar ne oficialiai (rašoma atskirai, nes parodoma priešprieša: ne oficialiai, o... nu kažkas... asmeniškai. :)

Ta proga galiu paminėti, kad vakar dariau šokoladą. Kadangi neperku Lietuvoje esančio šokolado (mat mane baido visokie ten pieno ir kiaušinių pėdsakai visuose juose, o bene vienintelis, kuris tikrai tikrai veganiškas, yra svetainėje tikraibe, ir už kurio atsiuntimą turėčiau sumokėti 20 Lt, ko aš nedarysiu, nebent prikaupsiu ilgesnį sąrašą, pavyzdžiui, Kalėdoms arba išvis nuvažiuosiu į Kauną. kažkada), darausi jį pati.

Nusiperku "Rūtos" kakavos sviesto - jis, sako, gerai nuo peršalimų, į arbatą ar kakavą įsipilti (aš jį dar ir kituose reikaluose naudoju, kada nors parašysiu). Beje, Šiauliuose, Kaune, gal dar keliuose miestuose jis pigiau negu Vilniuje. Taigi, pašildau jį vandens vonelėje (na, kad nebūtų tiesioginė ugnis), kai ištirpsta, įdedu kakavos miltelių ir cukraus (šiaip tikriausiai neblogai būtų dar ir sojų lecitino įdėti, bet aš savąjį baigiau jau seniai ir niekaip neprisiruošiu nueiti nusipirkti naujo; jis padeda medžiagoms geriau susirišti, ir duoda tam tikro traškumo, kai lauži šokoladą - kad būtų gražus garsas, blizgumas ir t. t. :)) Pagal idėją kakavos miltelių reikėtų tiek, kiek ir kakavos sviesto, kad išeitų tikras, juodas juodas šokoladas, bet aš paprasčiausiai neturėjau tiek, gal todėl man jis dažnai išeina riebokas. Užtat tas riebalas visai malonus ant lūpų - kaip prabangus lūpų balzamas (taip taip, jo deda į tokius dalykus, tik dar prikemša visokių chlamų ir dar užsiplešia belenkiek pinigų). Cukrų aš prieš tai sumalu į pudrą, nes kitaip jis man sunkiai ištirpsta - nežinau, gal reikėtų ilgiau kaitinti ar kažką kita daryti, gal naudoti agavos sirupą - juk ir daug sveikiau būtų. Ir, įdomumo dėlei, pasidariau tokius kaip saldainukus: į silikonines keksiukų formeles (nes kitokių tiesiog neturiu) įdėjau po keletą migdolų, užpyliau gautos šokolado masės, kad vos apsemtų, kitus dariau su saulėgrąžomis, trečius - su sezamo sėklytėmis. Galima dėti kitokių riešutų, razinų, džiovintų slyvų, abrikosų, bananų ar ko tik norisi. Kadangi keksiukų formelių turiu ne per daugiausiai, kad išeitų daugiau saldainukų, juos greit įdėdavau į šaldymo kamerą, palaukdavau, kol apstings, ir išimdavau, kad galėčiau daryti kitus. Kas nori - dar liko keli :)

Pasaka apie tai, kaip aš nemėgstu receptų

Mano galva, receptai - kažkieno (tikėtina, ne vieno asmens ir ne per vieną bandymą) sukurti patarimų rinkiniai, kaip ruošti maistą. Juose nurodyti maisto produktai, jų kiekiai ir patiekalo ruošimo būdai, aprašomi taip, kad gaminančiam būtų kuo lengviau. Todėl jau sukurti ir išbandyti receptai turėtų būti arti tobulybės [tik imk ir gamink].

Bet aš nekenčiu jų aklai sekti. Kas, jei, sudėjus visus ingredientus, pastebi, kad neturi to prieskonio [neduokdie kokio pagrindinio produkto] ar nepakanka miltų? Arba jei receptą sukūręs žmogus mėgo saldesnį pyragą, o man patinka rūgštesnis? Na, ir panašiai. Nieko naujo aš čia nepasakiau, nieko naujo ir nesiruošiu pasakyti.

Tiesiog - mėgstu gaminti be recepto [kaip ir mano mėgstama blogo autorė, kuri prisipažino, jog tai tikrai apsunkina blogo rašymą]. Ir kai mama davė duonos raugo, o aš iš jo padariau tešlą ir iškepiau duoną, žmonės klausė, pagal kokį receptą dariau, eilinį kartą buvo sunku atsakyti. Atsimenu, mama sakė, šitam raugo gabaliukui reikia puslitrio vandens, o toliau dėjau, ko turėjau.

Šįkart dariau savo duoną. Iš savo raugo. Ir savo skonio... :/

Kaip gaminau raugą? Iš šešių šaukštų ruginių miltų ir maždaug dvigubai tiek šilto vandens užmaišiau apyskystę tešlikę, kurią padėjau prie radiatoriaus parai (padalinau į du stiklainėlius, nes didesnio neturiu).

Po paros, gal kad buvo šilta, pradėjo chebra burbuliuoti [ir žiauriai smirdėti - bet taip ir turi būti], tai dėjau dar porą šaukštų miltų ir vandens. Palikau dar per naktį. Ryte pamaitinau dar pora šaukštų miltų ir vandenuku. O toliau, jaučiu, padariau klaidą, nes raugas dar galėjo parūgti dieną ar net dvi, kasdien pamaitinant miltais. Bet išėjo ir taip. Dar kitą dieną jau pridėjau daug miltų (gal pusę kilogramo) ir daug vandens, truputį cukraus ir palikau tokį didelį bliūdą rūgti.

Kitą dieną atsidėjau gauto raugo (kurį dar parauginsiu, manau, neprošal) į indelį ir į šaldytuvą, o į likusią tešlą pridėjau dar šiek tiek vandens, druskos, ruginių miltų, kvietinių miltų, kviečių gemalų (sėlenų niekaip neradau pirkti), linų sėmenų, sezamo, saulėgrąžų ir moliūgų sėklų, avižinių dribsnių, rapsų aliejaus.

Palikau dar valandžiukei pastovėti (tešla turėtų būti skystoka, ne minkoma, nes man mama sakė, kad tik taip iškeps), supyliau į formą (turiu tik tortinę) ir kepti. Kepiau apie valandą, gal ilgiau. Skonis - valgomas, tik jausmas, kad ne iki galo iškepė, nors tikriausiai tiesiog ne iki galo surūgo raugas.

Na, kol kas kambariokai nesuvalgė, vadinasi, tik pusėtinai skanu. Užtat man patinka, kaip atrodo :) Ir dar - PAGAL RECEPTĄ dariau veganišką sūrį. Iš pradžių skonis buvo kaip čia pasakius, bet dabar visai nieko, ypač su duona.

Kas nors bandys? :D

Kodėl?

Kažkada, dar mokykloje, kai paliko berniukas, sukūriau miniatiūrą (visas jas taip vadinau) "Beprasmiškas filosofų klausimas". Publikavau ar tai rašykuose, ar kažkur, bet niekas manęs nesuprato. Ne dėl kūrinuko kokybės (hm), bet kuo čia tie filosofai siejasi su aprašomais dalykais. Ir galvojau: na bet ir buki tie žmonės, gi čia filosofai nuolat svarsto, kodėl tas, kodėl anas, aš čia metaforiškai gi, žiopliai jūs. Kai įstojau į žurnalistiką, mums paaiškino, kad tai yra žurnalistų klausimas. O dabar imu įsitikinti, kad niekam tas "kodėl" nepriklauso. Visi taip klausiame - nuoširdžiai, iš smalsumo ar iš mandagumo, iš įpročio, iš reikalo...

Klausiu savęs: kodėl rašai šitą blogą (gal netgi geriau tiktų - kokiu tikslu, bet ką jau čia). Taigi, iš mandagumo sau atsakau: nes noriu. Kaip aš supratau, kad noriu gaminti? Labai juokingai. Ponas A. D. tam tikroje situacijoje pasakė tokius banalius žodžius: reikia gyvenime daryti tai, kas patinka, o nesikankinti nepatinkančiame darbe. Tai va. Noriu gaminti. Veganiškai.

Čia jau kita, net man nebeįdomi istorija. Sutrumpintai: tai besmurtis maistas, naudingas planetai ir mūsų sveikatai. Ir jis gali būti skanus!

Kodėl beprasmiškas klausimas? Nes apskritai pasaulyje nėra daug prasmės. Gyvenam, ir tiek :) Kaip pasakė Hrabalas, aš jį čia perfrazuosiu, nemokam nė vienas gyventi, nes tai darom pirmą kartą. Jei galėtume gyventi kelis kartus, gal spėtume išmokti. Todėl nematau reikalo juoktis, kai dažnai žmonėms sakau: sėkmės. Nes tik ji čia ir gali mums padėti.

Sėkmės :)